Režisieriaus Damieno Chazellės ir kompozitoriaus Justino Hurwitzo darbai – jau žymi penkiolikos metų bendradarbiavimo laikotarpį. Džiazu alsuojantys pop muzikos plūpsniai, kuriais konstruojamos ar labiau rekonstruojamos jaunystės dueto patirtys žengiant į kino ir muzikos pasaulį, studijų akimirkos. Ir nors dažnai jie „kaltinami“ paauglišku naivumu, per jų kūrybą susipažįstame su skirtingais muzikos stiliais, formavusiais XX-XXI amžių pop kultūrą.Ved. Ieva Buinevičiūtė
Kultinis ir „sunkiausiai“ suprantamas Davido Lyncho 1997-aisaisi sukurtas filmas „Pamirštas gretikelis“ - tai kiek primirštas garso takelis, padaręs įtaką šiandieniniams muzikos stiliams. Pats režisierius filmą traktuoja kaip siaubo fugą – terminą apibūdininantį vieną sudėtingiausių polifoninės muzikos žanrų ir sudėtingą psichinę būseną, kuriai būdinga tapatybės suvokimo praradimas ir klajonių, kelionių būtinybė. „Pamirštas greitkelis“ kaip pagrindiniam veikėjui režisieriaus parengtas garso takelis fugos forma.Ved. Ieva Buinevičiūtė
„Jos“ ir „trans“ muzikoje: moterų ir „queer“ atstovų – elektroninės muzikos kūrėjų veidai XX amžiuje ir jų darbai pripažinti tik XXI-ame. Apie moterų ir translyčių asmenų eksperimentus ir bandymus surasti vietą tuo metu naujausiose meno ir medijų praktikose bei muzikos istorijoje.Ved. Ieva Buinevičiūtė
Kaip švedų kompozitorius ir prodiuseris Ludwigas Göranssonas atradinėjo majų kultūra, afro skambesius ir juos jungė antrajame blokbasterio “Juodji Pantera” filme “Vakanda amžiams”? Muzikos archeologija, atrasti instrumentai iš gyvūnų ir augalų sėklų, įrašai keliuose žemynuose ir prodiusavimo patirtys, atkeliavusios iš hip hopo, pop muzikos kultūros. Kompozitorius su filme naudojama jo paties kurta ar prodiusuota muzika atneša naujas madas į Vakarų pasaulio šokių aiškteles, jungdamas senųjų civilizacijų skambesius su šiandien kylančiomis savito stiliaus muzikos žvaigždėmis ar jau gerai žinomų vardų atliekama pop muzika.Ved. Ieva Buinevičiūtė
Blogi vyrukai ar teisuoliai ir jų pasaulis žiaurioje aplinkoje: Džiazu, orkestrine muzika, minimalizmu ar pop muzikos ikonų kompozicijomis įgarsinti trileriai atskleidžia įvairias kriminalinio pasaulio veikėjų puses, o sunkoką, grubų, kartais labai didžiulio tempo muzikos skambesį pertraukia romantinės muzikos minutės, atveriančios jautriausius istorijos sluoksnius. Per kelis trilerius, veiksmo filmus, detektyvus, film noir žanro filmus formuojamos Holivudinės kriminalo ir „romantikos” klišės.Ved. Ieva Buinevičiūtė
Įdomiausi ir ryškiausi pavyzdžiai, keitę kino muzikos industriją ir istoriją: prieš šimtmetį kurta, iš Brodvėjaus į Holivudą nukeliavusi melodija "Tea for Two" vieniems kelia džiaugsmą, kitiems – isteriją dėl vienišumo, novatoriška Jerrio Goldsmitho partitūra erotiniam trileriui, transformavusi emocinę kino muzikos funkciją, B. Herrmanno kūriniai, kurie galėjo būti atlikti tik kitoje Atlanto pusėje, klasikiniai kino muzikos pavzydžiai, kurių atsiradimas susijęs su muzikantų streiku, po kurio keistėsi ir Holivudo studijų sistema.Ved. Ieva Buinevičiūtė
Pirmieji skambesiais, įgarsinę nebylius judančius paveikslėlius, technologinis progresas ir garsinio kino įsigalėjimas per šimtmetį atvedė į kino ir muzikos jame standartizavimą. Kokie pokyčiai įvyko kino industrijoje, prisidėję prie garso takelio atsiradimo, muzikos funkcijų pokyčių?Apie garso ir muzikos kine gimimą, jos funkcijos pokyčius, XX amžiaus tendencijas, stilius bei žanrus, jų įvairovę ir kino kompozitoriaus kaip profesijos, be kurios neįsivaizduojame šiuolaikinio kino, įtvirtinimą per kelis dešimtmečius nuo garsinio kino įsigalėjimo.Ved. Ieva Buinevičiūtė
Christopherio Nolano filmo „Oppenheimeris“ Ludwigo Göranssono garso takelis, kaip fiziko nutapytas portretas ar portretai, atskleidžiantys skirtingas jo asmenybes puses, paryškinantis R. Oppenheimerio svyravimus, bombos kūrimo procesą tiek mokslinėje, tiek politinėje sferose, pasiruošimą jos sprogimui ir suvokimą, jog kelio atgal nebėra. Sudėtingas epinis pasakojimas paryškinamas tipiniu "nolanscore'u" kuriame - didžiulio orkestro skambesiai, intymias fiziko gyvenimo detales, paryškina solo smuikas, ar tylūs prisilietimai prie fortepijono. Panašus ir kitoks į ankstesnius Hanso Zimmerio kurtus takelius, Goranssono pasižymi glaudesniu ryšiu su istorija ir paties R. Oppenheimerio charakteriu.
Pirmieji išbaigtų garso takelių kompozitoriai: kas jie? Dažnas labiau juos atpažįsta iš kitos jų kūrybinės dalies – operų, simfonijų ir dažniausiai imdavosi jie kurti pirmiesiems nebyliesiems filmams prispausti bėdų: vienam reikėjo sumokėti už buto nuomą, kito kūrėjo sirgo artimieji, dar kitas negalėjo rašyti akademinės muzikos dėl politinio spaudimo, dar kitam buvo pasiūlytas neįtikėtinas honoraras... jau pirmųjų garso takelių kūrėjai standartizavo muziką kine ir prisidėjo prie kino kaip meno įtvirtinimo.Ved. Ieva Buinevičiūtė
Lauros Karpaman muzika filme „Amerikietiškas skaitalas“: Tai satyra apie amerikietišką literatūrą, per kurią mes įsisavinome ne vieną mums parduotą stereotipą apie afroamerikiečus. Tačiau pagrindinio veikėjo drama vyksta per kelias kompozitorės sukurtas strategijas ir džiazo legendos Thelonius Monko muzikines idėjas: čia socialinius, politinius, istorinius ir asmeninius ryšius išryškina tai džiazinė improvizacija, tai romantizuotas orkestro skambesys, tai muzika, primenanti 9-ųjų policininkų dramas ir perteikia vidinį bei išorinį pagrindinio veikėjo konfliktą rasės, Black Lives Matter, juodaodžių getų, gangsterių ir aukštesnio visuomenės klasės kontekste.Ved. Ieva Buinevičiūtė
Kompozitoriai lietuviškame kine: daugiausia dėmesio Giedriaus Kuprevičiaus muzikai kino filmams, įvairiems jo bendradarbiavimams su skirtingais režisieriais, vėliau lauks ir režisieriaus Gyčio Lukšo mintys apie bendradarbaivimą su kompozitoriumi.Laida skirta artėjančiam Giedriaus Kuprevičiaus 80-mečiui.
Kelios 96-osios Kino akademijos apdovanojimų kategorijos, susijusioss su filmų garsu ir muzika. „Barbenheimeris“, praeites ar utopinės istorijos, kuriose vis daugiau dėmesio žiūrovo psichologijai ir įtraukimui. Klasikinei kino muzikai vietos beveik nebeliko, daugiausia dėmesio šiemet skirta garsams, kurie kuria ne vizualinį, o garsinį kinąVed. Ieva Buinevičiūtė
Džiazo saksofonininkas Kamasi Washingtonas siūlo muzikinius pasivaikšiojimus, kupinas skirtingų skambesių ir jų junginių dvasines keliones. Dokumentinius filmus jis savo crossoverine muzika praturtina skirtybėmis: kiekviename dokumentiniame filme per muziką atskleidžiamas Jungtinių Amerikos Valstijų skirtigų socialinių sluoksnių, didžiųjų ir mažųjų, elito ir marginalo sankirtos ir identitetai.Ved. Ieva Buinevičiūtė
Kino muzikos valkata – taip galėtų būti pavadintas Charlie Chaplinas, kuris komponuodavo muziką niūnuodamas į galvą „šovusias“ melodijas. Tačiau už jo autorystės – daugybė muzikos sekretorių, kurie dažnai būdavo užmiršti. Garsinio kino sukelta krizė dar labiau paskatino reklamuoti savo talentus, nes Chaplinas bijojo, jog kalba sudarkys jo pantomimos pasirodymus? Ar žiūrovai priims valkatą, kuri prakalbės? Muzika tapo nebyliųjų filmų kalba, kurią dažnai kurdavo niūniuojantis kompzoitorius Chaplinas.Ved. Ieva Buinevičiūtė
66-osios „Gramy“ apdovanojimų ceremonijos apžvalgoje - kategorijos, susijusios su muzika, sukurta vizualinėms medijoms. Muzika vizualinėms medijos užima vis svarbesnį vaidmenį, pop dievaičiai atsiima svarbiausius apdovanojimus, o „Barbenheimerio“ reiškinys nenuslopsta ir diktuoja tendencijas muzikos, mados ir visuose pop kultūros pasaulio srityse.Ved. Ieva Buinevičiūtė
Pasakojimas apie nebyliųjų filmų muziką: kino pradžioje buvo neapsispręsta - tai pramoga ar menas, tad muzikos kūrėjai ir atlikėjai turėjo ne kartą derintis prie kino standartizavimo, o pirmieji garso takeliai ir šiandien, ir anuomet kartais atrodė kvailokos, praščiokiškos muzikos pavyzdžiai, kurie tik išryškino kino klišes, išlikusias iki šiandienos.Ved. Ieva Buinevičiūtė
Sėkmės bei nesėkmės kompozitorių ir kino režisierių bendradarbiavimų istorijoje: kaip ilgalaikis bendradarbiavimas išgrynino tiek filmų, tiek muzikos juose stilistiką ir kaip konfliktai priversdavo atsisakyti ilgamečių draugysčių, kardinaliai pakeisti stilių bei formuoti modernesnį kino muzikos skonį. Vienas ryškiausių tokios bendradarbiavimo dinamikos pavyzdžių – Bernardo Herrmanno ir Alfredo Hitchcocko kūrybinėje bendradarbiavimo istorijoje.Ved. Ieva Buinevičiūtė
Per 90-imt metų tik kelios moterys už geriausią garso takelį buvo apdovanotos „Oskaro” statulėle. Ir nors apdovanojimų ceremonijose ne tik muzikos srityje moterims skiriama vis daugiau dėmesio, nuo 2000-ųjų vis daugiau yra bent nominuojamos, tačiau sąraše jų skaičius akivaizdžiai atsilieka nuo vyrų. Naujoji kompozitorių-moterų karta stebina netradiciniais sprendimais, kol žiūrovai ir žiuri nariai vis dar yra pripratę prie orkestrinių Johno Williamso „paklodžių” ir panašaus skambesio, būtent moterys keičia tipinį Holivudo muzikso skambesį. Ar pastarųjų metų tendencijos pakeis ir kino muzikos istoriją?Ved. Ieva Buinevičiūtė
Apie Adamo McKay‘aus satyras ir JAV absurdą politikoje bei medijose, kurį lydi Nicholo Britello muzikinė „americana“, nurodanti tiek į amerikietiškąją svajonę, kurią pabrėžia optimistiškas, nuo pat vaikystės eilinį amierkietį lydintis bigbendų skambesys, tiek į XX a. pirmąją pusę, kuri „sproginėjo“ per du Pasaulinius karus. Šiandieninis cinizmas, egzistenciniai, o gal vaikiški klausimai ir beprotiškas pasaulis išryškinami banddžos, vaikiško fortepijono garsais ir varinių pučiamųjų dvikova, primenančia Šaltojo karo varžybas.Ved. Ieva Buinevičiūtė