Vienkartinė planeta

Naujai formuojamai Vyriausybei paviešinus savo programą, diskusijas sukėlė joje atsiradusi nuostata valstybinių miškų valdymą perduoti Žemės ūkio ministerijai.„Kol nėra peržiūrėta valstybės politika miškų klausimais, atsakomybių stumdymas tarp ministerijų kelia strateginę grėsmę,“ – sako Kęstutis Navickas, ankstesnėse vyriausybėse dirbęs ir aplinkos, ir žemės ūkio ministru.Aplinkosaugos koalicijos vadovė Lina Paškevičiūtė tai vadina „nemaloniu siurprizu“ ir pastebi, kad dokumente bene labiausiai perrašytas miškų politikos skyrius, ženkliai atsitraukiant nuo aplinkosauginių ambicijų ir prioritetą kreipiant miškų naudojimo, o ne saugojimo linkme.Visuomenininkai ir opozicija taip pat kritikuoja tai, kad iš programos dingo Nacionalinis susitarimas dėl miškų dėl miškų ir atsirado siekis „optimizuoti“ saugomas teritorijas.Prie šių pakeitimų sako prisidėjęs valdančiųjų atstovas Audrius Radvilavičius, kuris tikina, kad naujoji programa kaip tik atspindi geresnę pusiausvyrą tarp ūkinių ir gamtinių interesų miškų valdymo srityje.Laikinai pareigas einantis Aplinkos ministras Povilas Poderskis rugsėjo 17 d. pristatydamas programą, prie kurios pats nedirbo, Seimo Aplinkos apsaugos komitete prisipažino, kad kai kurios nuostatos jam buvo „siurprizas“.Siūlymo valstybinių miškų valdymą perduoti ministerijai nepalaiko ir Prezidentas Gitanas Nausėda, atmetęs „Nemuno aušros“ teiktą P. Poderskio kandidatūrą toliau eiti pareigas, tad Aplinkos ministerijai toliau ieškoma naujo vadovo.Nerimą keliančius ženklus aplinkosaugos politikoje komentuoja buvę ir esami valdantieji bei visuomenininkai.Autorė – Vaida Pilibaitytė

Liepos gale paskelbta Tarptautinio teisingumo teismo patariamoji nuomonė dėl valstybių įsipareigojimų saugoti klimatą klimato teisingumo aktyvistų laikoma lūžio tašku. Dedama daug vilčių į tai, kad ateityje ji padės vietos teismuose stabdyti naujus iškastinio kurio projektus, ir kad labiausiai nukentėjusioms šalims iš teršėjų bus lengviau išsireikalauti klimato reparacijų.Cynthia Houniuhi yra viena iš 27 Ramiojo vandenyno salų teisės studentų, kurie sutelkė skirtingas valstybes, kad šios kreiptųsi į aukščiausią pasaulio teismą šio išaiškinimo. Svarstymuose dalyvavo 100 šalių.Šiandien Cynthia jau nebe studentė, o teisės dėstytoja. Su ja kalbėsimės apie 6 metus užtrukusį procesą, jo priežastis ir kur su šiuo išaiškinimu planuoja judėti toliau.Autorė Inga Janiulytė-TemporinPanaudotos garsinės ištraukos: LRT „Labas rytas, Lietuva“, The World is an Island - PISFCC ICJ Campaign Launch, Tarptautinio teisingumo teismo video įrašai žiniasklaidaiVertimus skaito Rūta Dambravaitė ir Edvinas KučinskasTarpautinio teisingumo teismo nuotrauka

Šiemet Norvegijos Svalbardo salyne mokslininkai atliko naujoviškus tyrimus – pirmą kartą paėmė baltųjų lokių riebalinio audinio biopsijas, kad galėtų ištirti teršalų poveikį jų sveikatai.Visgi, nepaisant ilgalaikio teršalų poveikio, baltieji lokiai neparodė prastos sveikatos požymių. Tačiau sparčiai tirpstantys ledynai jų įpročius keičia – nuo buveinių iki mitybos. „Jie gana dažnai medžioja elnius, plėšia paukščių kolonijas, net ėda žolę, nors tai daug energijos ir nesuteikia“, - sako daugiau nei 20 metų baltuosius lokius tiriantis Norvegijos poliarinio instituto mokslininkas Jon Aars.Tai kelia nerimą ne tik Arkties, bet ir visos Žemės ekosistemai, todėl apie šiuos tyrimus mokslininkai siekia kalbėti kuo plačiau. „Žmonės domisi baltaisiais lokiais, nes jie atrodo žavūs, mieli. Jei tai pritraukia dėmesį į klimato kaitos problemas Arktyje ir visame pasaulyje, tuo reikia naudotis“, - priduria Norvegijos poliarinio instituto tyrėja Marie-Anne Blanchet.Apie baltųjų lokių tyrimus Arktyje ir ką tai reiškia mums – šiandien laidoje.

„Tai be galo įdomi ir mažai tyrinėta tema pasaulyje, itin svarbi kilmato kaitos kontekste“, - sako disertaciją apie veganizmo fenomeną Lietuvoje rašanti sociologijos doktorantė Rūta Pelikšienė. Anot jos, dažniausiai ne siekis pakeisti mitybą žmones skatina tapti veganais, o etinės ir moralinės priežastys.Tačiau žiniasklaidoje veganizmas dažnai vis dar pristatomas paviršutiniškai, gajūs neigiami stereotipai. „Įkūrusi organizaciją išgirsdavau net anekdotinių komentarų, kad slapčia valgau šašlykus, nes mano neva putlūs žandai“, - pasakoja nevyriausybinės organizacijos „Augalyn“ įkūrėja Meda Šermukšnė.Jos teigimu, apskritai svarbu didinti sveiko augalinio maisto prieinamumą Lietuvoje – tai rodo ir tyrimai, pabrėžiantys, kad Lietuvoje valgome per daug raudonosios mėsos ir per mažai vaisių ir daržovių.Kaip kurti kompleksišką, nuoseklų požiūrį į augalinę mitybą? Kaip skatinti supratingumą tarp visavalgių ir veganų? Apie tai ir daugiau – laidoje.Autorė Karolina Panto

Prieš daugiau nei savaitę asociacija „Ekosistemų apsaugos centras“ paskelbė, kad nutūpęs ant elektros stulpo žuvo jau antrasis Šiaulių Pietiniame išperėtas didysis apuokas. Asociacija sukūrė peticiją, kuria reikalauja Aplinkos ministeriją ir ESO imtis veiksmų, kad apsaugotų paukščius.Kiek plėšriųjų paukščių žūtis lemia neizoliuoti elektros laidai? Tai klausimas, į kurį, pasirodo, ne taip lengva atsakyti.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Dzūkijos nacionaliniame parke siekdami atverti žemynines kopas gamtininkai šiemet pirmą kartą pasitelkia ugnį. Vadinamasis kontroliuojamas miško paklotės deginimas pavasarį vyko trijuose atrinktuose plotuose, į kuriuos jau sugrįžta retų vabzdžių rūšys – smėliabitės ir tarkšliai.Rudenį planuojamas dar vienas šių gamtotvarkos darbų etapas. Šį kartą – miške.Kodėl gamtoje gaisras gali būti ne tik pražūtingas, bet ir naudingas? Kaip gamtininkai planuoja ir kontroliuoja ugnies panaudojimą kaip gamtotvarkos priemonę? Kaip jie stebi jų pačių inicijuotus pokyčius ir kokio tikisi rezultato?Autorė Vaida Pilibaitytė

Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje vyksta paroda „JOKIO JOKIO TVANO“. Ji remiasi pernai išleista, rašytojos Audros Baranauskaitės ir dailininkės Eglės Lekevičiūtės sukurta knyga su nuorodomis į klimato krizės keliamas grėsmes, atsakingą vartojimą ir pagalbą vienas kitam ištikus nelaimei.Eglė Lekevičiūtė – taip pat ir interaktyvių instaliacijų kūrėja. Parodoje ji sako norėjusi knygos iliustracijas prikelti antram gyvenimui, taip pat sukurti erdvę, kur mažiesiems būtų gera ateiti ir būti, ir suteikti aiškiai suprantamos informacijos juos atlydėjusiems suaugusiesiems. Psichologai pataria su vyresniais vaikais, apsilankiusiais parodoje, ir pasikalbėti. Tačiau kaip pradėti pokalbį tema, kuri kelia tiek nerimo ir kaltės?Ieškome atsakymų su kūrėjomis iš Lietuvos, Italijos meteorologu, knygos „Na ir karštis!” autoriumi Luca Mercalliu ir Barselonoje įsikūrusia mokslo žurnaliste Elisabeth Pain.Autorė Inga Janiulytė-TemporinVertimus skaito Viktoras Paulavičius ir Vaida PilibaitytėJoaquin Mora nuotrauka

Šiemet įsteigimo 25-metį mininčio Kuršių nerijos nacionalinio parko pievose vėl vasaroja ožkos ir avys. Jau ne pirmus metus iš Žemaitijos atvežta nedidelė banda nuo gegužės iki rugsėjo įkurdinama ten, kur stengiamasi palaikyti šiam kraštui būdingą bioįvairovę.Pasak gamtosaugininkų, jau išnykusi tradicinė ganiava padeda stabdyti krūmų, medžių ir invazinių augalų rūšių plitimą. Dabar tai – gamtotvarkos priemonė, kuri yra laikoma vienu natūraliausių būdų, leidžiančių išlaikyti atviras gamtines buveines bei stabdyti nepageidaujamų augalų įsigalėjimą.Nepaisant to, kad stebėsena patvirtina ganiavos naudą gamtai, specialistai vis dar susiduria su neigiamu visuomenės požiūriu į naminius gyvūnus saugomame kraštovaizdyje.Autorė Vaida Pilibaitytė

Lietuvoje rudųjų lokių apskaita nevykdoma, tačiau šiemet jų fiksuojama daugiau nei kitais metais. Latvijoje lokiai moksliniais metodais tiriami 15 metų. Per tą laiką individų skaičius išaugo nuo kelių iki 150-ies.Žinduolių tyrėjai sako, kad augant lokių populiacijai, nebūtinai turi daugėti ir konfliktų su žmonėmis. Įprastai žinios ir priemonės, atgrasančios lokius nuo žmonių maisto šaltinių gerokai sumažina netikėtų susidūrimų ir nuostolių riziką.Lokiai dažniausiai pastebimi prie medžiotojų įrengtų šėryklų. Pasak mokslininkų, galbūt čia galima surasti atsakymą, kodėl daugėja lokių.Autorė Inga Janiulytė-TemporinLatvijos valstybinio miškų tyrimų instituto „Silava“ nuotraukoje – suaugusio rudojo lokio priekinės pėdos pėdsakas. Jo plotis - 16 centimetrų.

Nemuno saloje Kaune, po žeme, tūno muziejus „Mokslo sala“. Ekspozicijos centre – tai melsva, tai violetine spalva nušvinta milžinišką kristalą primenanti skulptūra.„Salos širdis“ – tai eksponatas, kuris keičiasi priklausomai nuo to, kaip savo gyvenimą planetoje įsivaizduoja muziejaus lankytojai, kai ekrane pasirenka aplinkai naudingą arba priešingai – žalingą sprendimą.„Nėra vieno sprendimo, kuris pataisytų viską. Sprendimas susideda iš daugybės mažų sprendimų, kuriuos priima kiekvienas žmogus kiekvieną dieną,“ – sako Mokslo ir inovacijų sklaidos centro vadovė Aistė Lukaševičiūtė.Jau pusmetį Kaune veikiantis naujasis centras – pirmas toks Lietuvoje. Ir nors jo pavadinime pabrėžiamas mokslas, nuolatinės ekspozicijos „Žmogus. Gamta. Mašina“ centre yra aplinkos apsauga.Kokią gamtos išsaugojimo istoriją pasirinko pasakoti naujojo mokslo muziejaus kūrėjai ir kaip jiems sekasi?Autorė Vaida Pilibaitytė

„Kiekvienais metais būna tokios karščio bangos, bet jos niekada nesitęsia taip ilgai“, - sako Paryžiuje gyvenanti lietuvė Goda Klimavičiūtė. Šis birželis Prancūzijoje tapo antru karščiausiu nuo stebėjimų pradžios 1900-aisiais. Ispanijoje ir Anglijoje pirmasis vasaros mėnesis pripažintas karščiausiu istorijoje.Alinanti kaitra pastarosiomis savaitėmis apėmė ir Italiją, Portugaliją, Balkanų šalis. Graikija ir Turkija kovoja ir su didžiuliais miškų gaisrais. Ekstremalūs orų reiškiniai jau pareikalavo aukų.Tuo metu Lietuvoje karštis šią vasarą kol kas vienadienis. Klimatologai sako, kad vasaros mūsų šalyje neprognozuojamos, tačiau ilgainiui kaitrai intensyvėjant, ir Lietuvoje galėtų praversti europinės praktikos. „Jeigu pastebėsite, Pietų Europoje visi namai turi medines langines – jos, o ne užuolaidos, apsaugo nuo karščio“, - sako VU profesorius Arūnas Bukantis.Autorė Karolina Panto

Telšių rajone planuojama steigti naują saugomą teritoriją – Germanto regioninį parką. Tai būtų pirma tokia nauja teritorija per pastaruosius 30 metų. Gamtininkai ir Telšių rajono savivaldybės atstovai sako, kad tai padės apsaugoti unikalias Žemaitijos gamtos ir kultūros vertybes bei geriau pritaikyti vertingas teritorijas lankymui.Vyriausybė planams pritarė dar pernai. Šiuo metu vyksta planavimo procesas. Kol būsimo parko ribos dar tik braižomos, pasimokę iš praeities komunikacijos klaidų, specialistai kalbasi ir su vietos gyventojais.Apie tai kas ir kaip bus saugoma išraiškingose Germanto ežero apylinkėse laidoje paaiškina gamtosaugininkai, o savo lūkesčius ir nuogąstavimus išsako gyventojai.Autorė Vaida Pilibaitytė

Du trečdaliai Aukštumalos pelkės paversti durpių telkiniu, išlikusi mažiau paliesta pekės dalis itin lankoma ir mėgstama žmonių. Ką tai reiškia vietos gyventojams? Kokių svajonių ir planų jie turi?Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Psichologė, psichoterapeutė, gamtos terapijos gidė Giedrė Žalytė pernai su drauge ėjo piligrimų keliu „Camino Lituano“. Papasakojo mums apie tai baigiantis metams, kai paprašėme savo pašnekovų pasidalinti maloniausiomis akimirkomis gamtoje. Giedrė ne tik pasidalino maloniausiais kelionės momentais, bet ir pasiūlė apie keliavimą pėsčiomis papasakoti daugiau laidoje.Tad kalbamės su kitais piligrimais, žygeiviais, keliautojų bendruomenės nariais apie tai, kaip jie smagiai ir tvariai keliauja Lietuvoje, kaip ne tik pasisemia įspūdžių, bet ir dirba prie bendrų projektų, tokių kaip „Keliautojų nameliai“.Autorė Inga Janiulytė-TemporinNuotraukoje — žygeivė ir piligrimė Asta Akromaitė

„Jurgio pėda“ – taip vilnietė Ona Vita Nivinskienė pavadino iš giminės paveldėtą pusantro hektaro miško plotą Ignalinos rajone, kurį neseniai padovanojo „Sengirės fondui”. Šio fondo vadovė Rimantė Paulauskaitė-Digaitienė sako, kad tai ketvirtas atvejis, kai privataus miško savininkas perleidžia sklypo globą fondui. Kokius miško plotus jau saugo šeštus metus veikiantis fondas? Ko trūksta, kad Lietuvoje būtų galima kurti asmenines sengires?Aut. Giedrė Čiužaitė

Romualdas Barauskas - gamtos fotografas, leidyklos „Lututė“ įkūrėjas ir vadovas, naujos knygos „Lietuvos žinduoliai“ vienas iš sudarytojų. Su juo kalbamės apie stambiųjų žinduolių ir ypač elnių elgsenos stebėjimą Pašilių miške, santykį su medžiotojais, o taip pat leidybą informacijos pertekliaus laikais.Autorė Inga Janiulytė-TemporinRomualdo Barausko nuotrauka

Vidutiniškai per metus ES žmogus įsigyja apie 19 kg tekstilės, maždaug tiek išmeta – šis kiekis pripildytų didelį lagaminą. Siekiant suvaldyti milžiniškas gamybos ir vartojimo apimtis, šiemet Bendrijoje įsigaliojo reikalavimas tekstilę rūšiuoti atskirai. Tačiau kiekvieno žmogaus išmetamą pilną lagaminą valstybėms išrūšiuoti sudėtinga – pavyzdžiui, atliekų kalne skęstanti Švedija dalį tekstilės eksportuoja... į Lietuvą.Kodėl? Kaip Lietuvai sekasi tvarkytis su tekstilės atliekomis? Kokios kitos iniciatyvos populiarėja ir kaip problemą spręsti gali padėti dirbtinis intelektas? Apie tai – laidoje.Autorė Karolina Panto

Gyvenant mieste, triukšmas atrodo įprastas dalykas. Vis dėlto, gyvenimas prie triukšmingų gatvių ir kitų didelio triukšmo šaltinių siejamas ne tik su prasta gyvenimo kokybe, bet ir su žala sveikatai.Kaip triukšmo tarša matuojama ir reguliuojama? Ir kaip padėti sau, pastebėjus, kad triukšmo aplink yra per daug?Autorė Inga Janiulytė-TemporinGarsai iš Lino Staliūno ir Ingos Janiulytės-Temporin archyvoPašnekovų asmeninio archyvo nuotraukos

Lietuvos mokslo bendruomenė siūlo peržiūrėti valstybinės reikšmės vidaus vandens kelių sąrašą, sukurtą dar 1995 metais, ir iš jo išbraukti Nerį bei dar laivybai nepritaikytą Nemuno dalį. Mokslininkai sako, jog įrengiant laivaikelius, upėms būtų padaryta didžiulė žala, o kokia būtų ekonominė nauda - nėra aišku.Atsakingos institucijos neskuba imtis sąrašo ir užverti durų laivybai jai dar nepritaikytose upėse. Jos teigia, jog į klausimus atsakys poveikio aplinkai vertinimas, tačiau kolkas tam reikalingo finansavimo nenumatoma skirti.Autorė Inga Janiulytė-TemporinVSTT nuotraukoje - Saidės rėva

„Tikrai buvo tas klausimas, ar aš noriu uždirbti, ar noriu rinktis kažką, kas širdžiai miela“, – apie svarstymus prieš pasirenkant biologijos studijas pasakoja Vilniaus universiteto trečiakursė Fausta Molotokaitė.Panašių dvejonių turėjo ir antrakursis Ignas Šaltis, kuris prisistato kaip profesionalus laipiotojas po medžius: „Tada stabtelėjau ir pagalvojau, ką daugiausia veikiau vasarą? Ir atsakymas buvo: leidau laiką miškuose.“Paradoksalu, bet studentai pastebi, kad keičiant studijų programas, praktikos laikas gamtoje trumpėja. „Tai šiek tiek liūdina. Biologo darbas yra pažinti organizmus, matyti juos gyvai ir jų ieškoti. Tai jei mes mažiname tai studijose, kas iš mūsų belieka?“ – klausia Studentų gamtininkų mokslinės draugijos prezidentė Eva Marija Petrauskaitė.Nuo praėjusio rudens jie visi koordinuoja įvairias veiklas draugijoje, kuri įsikūrusi Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre ir pernai minėjo savo veiklos dvidešimtmetį.Kodėl vis dar labai maža dalis abiturientų renkasi gamtos mokslus ir kaip jaunus žmones sudominti gamta?Autorė Vaida Pilibaitytė