Radijo dokumentika

Onai – 27-eri, Angelei virš 80. Angelė augo sovietmečiu, Ona formavosi nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau abiems vaikystės namai tapo šokių aikštelėmis, įžiebusiomis visą gyvenimą lydintį norą išsišokti. Kaip pripažįsta Angelė: „Jau kai nešoksiu, tai nebegyvensiu“.Keičiantis santvarkoms ir gyvenimo aplinkybėms moterys šoka, kad priimtų naujus išbandymus ir augintų vidinės laisvės pojūtį. Šokis jas moko būti su kitais ir pritapti. Bet tuo pačiu kelia klausimus, kodėl taip sunku atsipalaiduoti viešumoje ir kokia moterimi norisi būti šokių aikštelėje: „ar man būt labai laimingai, kad aš galiu iš tiesų įeit į save, būt savo mintyse ir atsipalaiduot, ar man reikia susirūpinti, kodėl galbūt man kažkas nerodo dėmesio?“ – svarsto Ona.Autorė Jonė JuchnevičiūtėRedOaktorė Sigita VegytėGarso režisierius Pijus JuškaPasakojimas yra mokymų ir mentorystės programos LRT RADIJO AKADEMIJA 2024 tęsinys.

Esti įsitikinimas, kad vyrams iš prigimties sunku suprasti ir reikšti savo jausmus ir kad tai geriau sekasi daryti moterims. Jei žvelgtume į savižudybių, alkoholio vartojimo statistiką - išties, vyrai yra pažeidžiamesni. Be to, jie rečiau kreipiasi psichologinės pagalbos.Tačiau vis garsiau kalbama, kad, keičiantis laikams ir moterims įgaunant vis daugiau teisių, kartu kinta ir vyriškumo samprata - vyrai taip pat gali jausti, tiesiog visuomenės normos ilgai neleido jiems to daryti.Sociologas Artūras Tereškinas, tyrinėjęs tradicinį vyriškumo modelį, vartoja sąvoką „žaizdos vyriškumas“. Pasak jo, sovietmečiu įsigalėjo hegemoninis vyriškumo idealas - stiprus, finansiškai nepriklausomas, jausmus slopinantis vyras, galintis apginti savo šeimą ir valstybę. Tačiau po šiuo fasadu slypi daug nerimo, panikos ir nusivylimo, kurių vyrai negalėjo atskleisti.Laidoje skirtingų kartų vyrai atvirai permąsto, ką jiems reiškia būti vyrais šiandien. Kokią įtaką jų vyriškumo suvokimui turėjo tėvai ir aplinka? Kaip jie patys keičiasi šiandien?Autoriai Rytis Skamarakas ir Rūta DambravaitėRedaktorė Vita Ličytė

Per 50 gyvavimo metų Trakų fanfarinis orkestras subyrėjo ne kartą. Nepaisant iššūkių, kolektyvas išugdė ne vieną žymų šalies muzikantą ir muzikos pedagogą, o čia šalia vienas kito kartu groja tėvai, mamos, dukros ir sūnūs, čia kuriasi bendruomenė ir tradicijos.Buvęs dirigentas Arvydas Mišeikis 94-aisiais karjerą pradėjo su keturiais muzikantais, o su laiku orkestrą išaugino iki aukščiausios mėgėjų kategorijos. Batutą perdavęs kitam dirigentui, šiandien trimitu groja kartu su kitais šešiasdešimt narių.Rokas svajojo vieną dieną prisijungti prie orkestro, tačiau nesitikėjo tapti jo lyderiu ir dirigentu. Marija prisijungusi prie kolektyvo ne tik suprato, kaip veikia orkestras, bet ir sutiko Lauryną.Autorė – Indrė KrivickaitėRedaktorė – Vita LičytėGarso režisierė – Sonata Jadevičienė

Rimvydas ir Vilija - istorijos mokytojai. Ji dirba Klaipėdos „Vyturio“ progimnazijoje, jis - Šiaulių Salduvės progimnazijoje su 5-8 klasių mokiniais. Ką reiškia būti mokytoju laikais, kai informacijos tiek daug, viskas taip greitai keičiasi, ir taip sunku susiorientuoti? Kokią žinutę jie nori perduoti savo mokiniams, kaip malšina nerimą ir kokius įgūdžius siekia išlavinti?Stiprūs sukrėtimai, privertę keisti fokusą, klausimai, kurie turi būti atsakyti, ir pasidalinimai, kuriuos pakanka išklausyti - visa tai šioje radijo dokumentikoje.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

1605-ieji, Krokuva. Dievobaiminga didikė iš Habsburgų giminės ruošiama vestuvėms su jos mirusios sesers vyru. Dėl šių vestuvių jos tėvai bei jungtinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovas Zigmantas Vaza susitarė kai mergaitei buvo 10 metų. Iki 17-kos ji auginta būsimam vyrui, kurio vardą tiksliai žinojo, jo atvaizdą matė portretuose.Po vestuvių ji bus karūnuota, tačiau slapčiausias jos troškimas – pagimdyti įpėdinį, likt gyvai ir išvysti savo sūnų valdovo soste. Ką reiškė būti moterimi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais? Kas šiandien mums kelia nuostabą ir kas nesikeičia per amžius? Kodėl jos santuoka buvo išskirtinė? Kokį pėdsaką ji paliko Lietuvos istorijoje?Apie ją nerasime nei biografijos, nei filmo. Tačiau jos istorija atspindi ano meto moters didikės gyvenimo papročius ir paradoksus.Šios radijo dokumentikos herojė – Lietuvos didžioji kunigaikštienė Konstancija Habsburgaitė (1588-1631), kurios istoriją pasakoja muzikologė, senosios muzikos specialistė dr. Aleksandra Pister.Redaktorė – Rūta DambravaitėMontažo režisierius – Pijus JuškaIstorinių šaltinių ištraukas įgarsino Adomas Zubė, Audronė Šapogaitė ir Viktoras Paulavičius.Šis kūrinys yra mokymų ir mentorystės programos LRT RADIJO AKADEMIJA 2024 tęsinys.

Edgaras tris mėnesius kartu su kitais mokslininkais praleido Amazonės džiunglėse, Prancūzijos Gvianoje. Į drėgnuosius miškus šioje šalyje sunku patekti ne tik bet kokiam žmogui, bet ir mokslininkui.Mokslininkų komanda vykdė varlių tyrimus, kuriems vadovavo Vilniaus universitetas, o rėmė Lietuvos mokslų taryba. Varlės – sparčiausiai pasaulyje nykstantys stuburiniai gyvūnai, todėl mokslininkai bando iššiaiškinti ne tik, kas kelia pavojų varlėms, bet ir kiek jos geba prisitaikyti prie pokyčių. Kas kelia pavojų varlėms? Ar tikrai džiunglės gali būti pavojingos, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio? Šie ir kiti atsakymai bei išskirtiniai drėgnųjų miškų garsai laukia kartu su Edgaru leidžiantis gilyn į Amazonės džiungles.Autoriai Vita Ličytė ir Edgaras Žigis

Karolina ir Eglė draugauja 13 metų, o susižadėjusios – jau 10 metų, tačiau jausdamosi nesaugiai, jos ilgai slėpė savo tapatybę ir santykius. O pradėjusios gyventi kartu, kaupti bendrą turtą ir statytis namą kaimiškoje vietovėje, pora susidūrė su teisiniais ir finansiniais iššūkiais. Iš esmės dėl to, kad valstybė jų nelaiko šeima, mat Lietuvoje tos pačios lyties partnerystė ilgai nebuvo įteisinta.Tačiau 2025 m. Karolinai ir Eglei ypatingi. Padavusios Lietuvą į teismą, kadangi valstybė negali įregistruoti jų partnerystės, šį rugpjūtį pora sulaukė istorinio sprendimo iš Vilniaus miesto apylinkės teismo. Karolina ir Eglė tapo pirmąja tos pačios lyties pora Lietuvoje, kuri buvo pripažinta šeima.Kaip atėjome iki galimybės registruoti partnerystę Lietuvoje?Aut. Rytis Skamarakas.

Liudas Augaitis savo gyvenimą mato kaip nuolatinį „dyvinimą“ – stebinimą ir stebėjimą. Žemaitijoje, šalia savo namų, jis augina žemaitukus, o vasaromis čia vyksta Raitųjų skautų stovyklos - organizacijos, kurią pats Liudas ir įkūrė. Gyvenimą ir švietimą jis mato kaip vieną visumą, kur žmogus nėra atskirtas nuo gamtos, tradicijų ir kitų žmonių.O visuma, pasak Liudo, yra viskas – ir žąsiukas, ir politika, ir muzika, ir šokis ir žirgai ir mėšlo vežimas. Liudas sako, kad tik suvokdamas visumą žmogus gali išlikti stiprus ir laimingas. Ir pats jis viską daro dyvindamas – stebėdamas ir stebindamas.Autorė Teresė BernatonytėRedaktorė Vita Ličytė

Kai Domas patyrė pirmąjį psichozės epizodą, jis dar nesuprato, kas vyksta. Praeivių veidai gatvėje ėmė keisti pavidalus, kino kameros prožektorius vertė prisimerkti ir rodėsi, kad kažkas jį seka. Po konsultacijos su psichologu pasidarė aišku, kad tai psichozė ir ją reikia gydyti. O tai reiškė persikėlimą į Vilniaus psichikos sveikatos centrą, dideles vaistų dozes, terapijos sesijas ir bandymą susitaikyti su nauja, dar nepažįstama realybe.„Iš tikrųjų, viskas atrodo lyg iš paukščio skrydžio. Prieš pradėdamas kurti šį pasakojimą tikėjausi, jog esu jau sveikas. Pasirodo tai buvo tik gyvenimo su psichoze kelio pradžia. Ką reiškia išgyventi psichozę? Vis klausiau savęs, ar jau pasveikau. O ar išvis įmanoma pasveikti nuo psichikos ligų?”, - dalinasi Domas. Šiame pasakojime jis bando suprasti, kas jam nutiko. Ir tuo pačiu padėti tai suprasti savo artimiausiems.Autorius DomasRedaktorė Rūta DambravaitėMuzikos autoriai Liudas Vervečka ir Martynas GailiusŠis kūrinys yra „LRT radijo akademijos 2024“ tęsinys.Jeigu beklausant jums kilo sunkių minčių, kuriomis norėtumėte pasidalinti su kitais, pagalbą rasite čia: https://pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/

Ji nenorėjo likti stebėtoja, tad prasidėjus karui Diana Savita Wagner išvyko į Ukrainą padėti. Ji – sanitarė, fronte išgelbėjusi daug sužeistųjų, iki skeveldra atnešė mirtį jai pačiai. Kas pastūmėjo jauną, laimingai ištekėjusią vokietę vykti į svetimą karą? Ir kaip jai pavyko ištverti kasdienį siaubą apkasuose?Savita beveik dvejus metus rašė dienoraštį – tvyrant nuolatinei grėsmei, vykstant apšaudymams, bunkeriuose, apkasuose. „Laiškus iš fronto“ ji sudėjo į tinklaraštį, kuriame atvirai pasakojo apie savo emocijas, karo kasdienybę, ir kodėl vis tiek rizikavo gyvybe.„Kai pasibaigs karas, taikoje ir laisvėje atšvęsime dar 50 vestuvių metinių, – rašė ji savo vyrui Karlui. – Taigi, aš turiu likti gyva!“Autorius – Manfredas BonsonasGarso technikai: Thomas Widdigas, Caroline Thon ir Elisabeth KlingenbergRežisierius – Matthias KapohlisRedaktorė – Christiane HabermalzDokumentiką „Taigi, aš turiu likti gyva! Savitos Wagner dienoraštis iš Ukrainos fronto“ (vok. Also muss ich überleben! Savita Wagners ukrainisches Fronttagebuch) prodiusavo Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“.Pirmą kartą transliuota 2025 01 21LRT RADIJUI adaptavo Sonata Jadevičienė, Vaida Pilibaitytė ir Inga Tamulevičienė.Vertė Kristina Sprindžiūnaitė, redagavo Darija Žuravliova.Įgarsino Giedrius Arbačiauskas, Simonas Dovidauskas, Rūta Gaškauskaitė, Gailutė Jankauskienė, Paulius Šironas, Kristina Švenčionytė, Odeta Vasiliauskaitė ir Aldona Vilutytė.Adaptacijos redaktorė – Vaida Pilibaitytė.LRT RADIJO AKADEMIJA 2025Goethe’ės instituto Lietuvoje programa „Perspectives“Pristatyta EBU Garso pasakojimo festivalyje Vilniuje, 2025 m.

Laiškininkė Ženeta Bendoravičienė dirba Vilkaviškio pašte. Jos žinioje – 1064-ios kaimiškų vietovių pašto dėžutės. Žaneta pažįsta visus žmones, kuriems neša laiškus, mat vietos kurias ji lanko – jos gimtinė. Ji sako, kad „visokių žmonių yra – ir gerų, ir piktų. Daugiau gerų. Paskui tie pikti net atsileidžia, atsiprašo. Jie pyksta kai laišką atneši ne tokį – antstoliai, teismai. Aš jiems sakau – ne mes juos parašėm, mes juos tik išnešiojam“.Jau ne vienerius metus kasdien ji leidžiasi į kelionę tuo pačiu maršrutu ir neša žmonėms spaudą, laiškus, siuntinius, pensijas, išmokas ir įvairias būtiniausias prekes. Jei reikia, iki vienkiemio pas žmogų ji važiuoja ir laukais per aukštą žolę. Ženeta sako, kad niekas daug jos kelyje nesikeičia. Džiugina kai į tuščius namus atsikrausto naujos šeimos ir juos atgaivina, akį rėžia iškirstų miškų plotai, mainosi laukuose auginamos kultūros, o neprižiūrimas dvaras visai prie pat jos mokyklos kasdien vis labiau yra.Šiame pasakojime užfiksuotas Suvalkijos miestelių ir kaimų gyvenimas iš laiškininkės perspektyvos. Dauguma jos klientų – senjorai, dienas leidžiantys savo gimtose sodybose. Susitikimas su laiškininke dažnam praskaidrina nuotaiką, duoda progą pasikalbėti. O Ženeta mėgsta kalbėtis su vyresniais žmonėmis ir klausytis jų išminties.Autorė Rūta Dambravaitė, redaktorė Inga Janiulytė-TemporinNuotraukos autorė Rūta Dambravaitė

Šį pavasarį ūkininkas Nerijus Malinauskas grįždamas iš bebrų medžioklės nufilmavo mešką su lape. Po kelių dienų meška apsilankė jo žmonos Alesios Malinauskienės bityne ir išvartė avilius. Šeima gyvena Ignalinos rajone, netoli sienos su Baltarusija.Šiemet žmonės rytinėje Lietuvos pusėje ruduosius lokius fiksavo dažniau nei įprastai, tą rodo ir medžiotojų sukurtas interaktyvus žemėlapis. Ką mes žinome apie primirštą rūšį, kurį po daugiau kaip šimto metų sugrįžta į mūsų kraštovaizdį? Ir kokios gali būti sugrįžimo priežastys?Autorė Inga Janiulytė-Temporin, redaktorė Vaida PilibaitytėLatvijos valstybinio miškų tyrimų instituto „Silava“ nuotraukoje – suaugusio rudojo lokio priekinės pėdos pėdsakas. Jo plotis –16 cm.

Alvydas Semaška savo tėtį prisimena su uniforma. Jis buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, o vėliau – partizanų vadas. Paskutinį kartą jie matėsi, kai Alvydui buvo penkeri. Vėliau tėvas buvo sušaudytas KGB rūsiuose. Alvydas su mama išvežti į Sibirą. Grįžęs jau pilnametis, išlipęs iš traukinio pirmiausia pabučiavo žemę.Aleksandro Pleskačiausko abiejų senelių šeimos ištremtos 1941-ųjų birželį. Seneliai – į lagerį, močiutės su vaikais – į Altajų. Aleksandras iki šiol saugo senelio laiškus močiutei. Juose – paprasti prašymai: svogūnų, česnakų, ir žinia, kad galvoja tik apie juos. Laiškų – tik keli. Abu seneliai sušaudyti, moterys su vaikais išvežtos prie Laptėvų jūros.Dar paauglė Danguolė, mėgstanti poeziją ir drauges, išvežama į Krasnojarsko lagerius. Ten dirba, gyvena, dainuoja. Ir vis rašo „savo brangiausiai mamutytei“, laukdama, kada galės grįžti.Šiame pasakojime – trys skirtingos istorijos. Bet jas jungia viena patirtis: tremtis, kuri palietė tūkstančius šeimų.Autorė: Teresė BernatonytėRedaktorė: Rūta DambravaitėNuotraukos iš asmeninio Alvydo Semaškos archyvo

Vaikystėje Linas, Greta ir Emilija negalėjo ilgai išsėdėti vietoje, ne visada išklausydavo mokytojų ir dažnai plepėdavo, kai pasidarydavo nuobodu. O Rūta Viktorija nuolat stebėdavo aplinką ir, kai nejučia jos dėmesys nukrypdavo, užsisvajodavo. Nors jų patirtys su dėmesio (ne)sutelkimu skirtingos, juos vienija bendra gija – neurotipiniame pasaulyje jie jautėsi nesuprasti ir nuolat klausė savęs: kodėl aš toks esu ir kodėl negaliu padaryti to, ką sugeba kiti?Keturi šio pasakojimo herojai tik suaugę iš psichiatro išgirsta turintys ADHD – aktyvumo ir demėsio sutrikimą. Nors jo požymiai pasireiškė vaikystėje, Linas, Greta, Emilija ir Rūta Viktorija, laiku negavę reikiamos pagalbos, užaugo su mintimi, kad „kažkas su jais nėra gerai“ ir patyrė problemų mokykloje, buityje ir darbe, kas iššaukė nemažai emocinių sunkumų. O šiandien jų kelionė su dėmesio (ne)sutelkimu vis dar tęsiasi – tik kiek kitaip.Ką reiškia gyventi su nuolat išsiderinusiu dėmesiu ir kaip išmokti tai priimti ne kaip trūkumą, o savasties dalį?Autorius Rytis SkamarakasLaidos redaktorė Vita LičytėNuotraukos iš Lino, Gretos, Emilijos ir Rūtos Viktorijos asm. archyvo, montažas Ryčio Skamarako

Radijo dokumentikaIlgus metus Tiharo kalėjimas Indijoje buvo liūdnai pagarsėjęs dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų ir smurto. Dabar šis, vienas didžiausių kalėjimų pasaulyje, žinomas ir dėl kitų priežasčių. Čia prieš daugiau nei 30 metų buvo atidarytas pirmasis pasaulyje Vipasanos meditacijos centras, veikiantis kalėjimo viduje.Dokumentuoti tokiai vietai neįprastos praktikos į Tiharą atvyksta dvi jaunos režisierės – Eilona Ariel ir Ayelet Menahemi. Kodėl autorės atvyko filmuoti medituojančių kalinių? Kaip ši meditacijos praktika gali padėti kaliniams ir ne tik jiems? Kodėl Eilona vis dažniau aplanko Lietuvą?Autorė Vita LičytėRedaktoriai Inga Janiulytė-Temporin, Rytis SkamarakasVertimus garsino Jolanta Kryževičienė, Laima Slepkovaitė, Rytis SkamarakasLaidoje skamba ištraukos iš filmo „Sėdžiu, medituoju Vipasaną“ (org. „Doing time, doing Vipasana“), „Dhamma broliai“ (org. „The Dhamma Brothers“)Nuotrauka iš Eilonos Ariel asmeninio archyvo

Aktorė Vilma Raubaitė visai netyčia atranda faktą, kad jos senelis galimai bendradarbiavo su sovietinio režimo saugumu, vadinamuoju KGB.Kino režisierė Jūratė Samulionytė domisi savo tėvų sąsajomis su KGB ir seka Vilmos paieškas archyvuose bei leidžiasi į sovietinės realybės suvokimo kelionę, prasidėjusią susidūrus su tokia netikėta informacija.Kokius jausmus apie artimuosius ir save gali sukelti tokie atradimai?Ką reiškia sužinoti, kad tavo artimasis galimaiu buvo KGB agentas, kad galbūt buvo susijęs su slaptosiomis Sovietų Sąjungos tarnybomis ir teikė joms informaciją apie kaimynus, kolegas ar net giminaičius. Ar tai ką nors keičia šiandien?Istorikai sako, kad dar per anksti kalbėti šia tema, per daug gyvųjų. Politikai teigia, kad pavojinga ir nesaugu. Vyresnio amžiaus žmonės išgirdę susigūžia ir suka pokalbio temą kita linkme. KGB mūsų visuomenėje išlieka tabu.Autorė: Jūratė SamulionytėMentorė: Sigita VegytėGarso režisierius: Pijus JuškaViršelio nuotraukos autorė Vilma SamulionytėPasakojimas yra mokymų ir mentorystės programos LRT RADIJO AKADEMIJA 2024 tęsinys.

Literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė, docentė Žydronė Kolevinskienė yra šaulė. Ar stoti į Lietuvos šaulių sąjungą ji svarstė dešimtmetį, o galutinį sprendimą priėmė Rusijai pradėjus plataus masto invaziją Ukrainoje 2022 metais. Rusijos sukeltas karas Ukrainoje paskatino keletą tūkstančių Lietuvos gyventojų stoti į Šaulių sąjungą, kuriai dabar priklauso beveik 17 tūkstančių narių.Dėstydama studentams apie jaunus rašytojus, kurie prasidėjus sovietinei okupacijai pasitraukė į mišką ir prisijungė prie partizanų, Žydronė pamažu pradėjo jausti, kad jai nebepakanka būti vien humanitarinio fronto kare. Užgimė noras ne tik kalbėti, bet ir ką nors daryti. Tapus šaule, baimė dėl galimo karo niekur nedingo, tačiau ramybę duoda pasiruošimas ir žinios, kaip reikėtų elgtis ištikus nelaimei.Bazinis šaulio įgūdžių kursas truko septynis mėnesius, Žydronė intensyviai mokėsi ir treniravosi vakarais po darbo ir laisvadieniais. Ji, kaip ir kiekvienas į Šaulių sąjunga įstojęs žmogus, davė priesaiką ir įsipareigojo karo atveju likti Lietuvoje ir ginti šalį taip, kaip sugeba. Kodėl Žydronė prisijungė prie šaulių ir ką ji pasiryžusi paaukoti gindama šalies laisvę?Autorė Rūta Dambravaitė

Prieš Rusijos pradėtą plataus masto invaziją Timuras gyveno Kyjive ir kūrė eksperimentinę elektroninę muziką, prisistatydamas sceniniu slapyvardžiu John Object. Jis išmoko gyventi atviromis ausimis, nuolat ieškodamas įdomių garsų, kuriuos galėtų panaudoti muzikoje. Trečią invazijos dieną Timuras prisijungė prie Ukrainos kariuomenės.Tapęs kariu, jis irgi randa progų įsiklausyti į jį supančią aplinką: šautuvo šūvis jam skamba kaip staccato, oro pavojaus sirenos kaukia disonansu, pianinu kariuomenės poilsio salėje skambina muzikantas. Bet karas tęsiasi ir jo santykis su akustine aplinka pasikeis.Britų prodiuserė Cicely Fell pristato ukrainiečių muzikanto ir kario Timuro Džafarovo garso dienoraštį iš karo fronto.2025 m. britų transliuotojui BBC dokumentiką prodiusavo „Falling Tree Productions“.Garso įrašų ir muzikos autorius Timuras Džafarovas, žinomas sceniniu slapyvardžiu John Object.Iš anglų kalbos vertė Rūta Dambravaitė, redagavo Vaidotas Montrimas ir Vaida Pilibaitytė.Vertimą įgarsino Aurelijus Pocius ir Giedrius Arbačiauskas. Vertimo įrašo režisierė Sonata Jadevičienė.Lietuviškos adaptacijos autorė Rūta Dambravaitė.Pristatyta EBU Audio Storytelling Festival 2025, Vilniuje.

Paskutiniuosius keletą mėnesių apie akmenuotas, sraunias upės vietas, vadinamas rėvomis kalbėta daug – tiek kaip apie kliuvinį laivybai, tiek kaip apie upės gyvybės pagrindą. Šioje dokumentikoje kviečiu priartėti prie žmogiško mastelio. Kaip Nerį ir jos rėvas patiria žmonės, kurie prie upės eina, braido joje, varžosi ekstremaliose irklavimo varžybose, vykstančiose tamsią lapkričio naktį?Autorė Inga Janiulytė-TemporinRedaktorė Vita Ličytė

Pranutei greitai 91-eri. Prieš 8-erius metus ji taip pasinėrė į knygas, kad neretai skaitydama pamiršta pavalgyti.Ji gali labai ilgai ir nuosekliai pasakoti įsiminusių knygų siužetus, veikėjų gyvenimo istorijas. Visgi pradėjus kalbėtis apie Pranutės gyvenimą, atrodo, kad jos pačios atsiminimai galėtų tapti knygos puslapiais.Kodėl Pranutė nelabai mėgsta kūrinių apie karą? Kada ir kaip ji knygose atrado paguodą? Kokios patirtys būtų užrašytos Pranutės gyvenimo knygoje?Autorė Vita Ličytė.Redaktorė Rūta Dambravaitė.Nuotraukos autorė Vita Ličytė.