Džiazuojanti istorija

Šioje laidoje su istoriku dr. Dariumi Baronu (Lietuvos istorijos institutas) ir jo pasakojimu nusikeliama į pagoniškąsias XIII-XIV a. lietuvių žemes, kurias nuolat reikėjo ginti nuo atėjūnų. Istorikas atskleidžia aktyvų pačių lietuvių pagonių vaidmenį kovose su aplinkinių kraštų gyventojais, kviesdamas permąstyti sovietmečiu skatintą lietuvių pagonių kaip aukos naratyvo įtvirtinimą. Kokios buvo dažniausios priežastys atėjūnams pulti lietuvių pagonių žemes? Kokios ekspansijos patys lietuviai ėmėsi šiuo laikotarpiu? Kadangi pasipriešinimas atėjūnams susijęs ne tik su fizine kova, bet ir diplomatine politika, laidoje paliečiamas ir lietuvių pagonių sėkmių bei pralaimėjimų diplomatijoje klausimas. Ved. Jurgita Verbickienė ir Akvilė Naudžiūnienė

Šioje laidoje kartu su istorike, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docente ir vyriausiąja Lietuvos archyvare dr. Inga Zakšauskiene atkuriamas pasakojimas apie iš Vakarų (JAV ir Europos) sovietinę Lietuvą pasiekusias specialiai jos auditorijai skirtas radijo transliacijas, daugiausia - Amerikos balsą. Istorikė besiremdama savo ilgamečio tyrimo duomenimis, kurie įtraukia tiek archyvinius šaltinius, tiek asmeninius interviu metu surinktus pasakojimus, rekonstruoja socialinius besiklausiusiųjų laisvojo pasaulio radijo bangų portretus, šių radijo laidų kūrimo specifiką Vakaruose bei reikšmę okupuotos Lietuvos gyventojams sovietmečiu.Ved. prof. Jurgita Verbickienė, dr. Akvilė Naudžiūnienė.

Šioje laidoje apie vasario 17-ąją – Nacionalinę emancipacijos dieną Lietuvoje – ir jos istorines aplinkybes 1918 m. pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namų direktorė, istorikė Dalia Strimaitytė. Šiuo pasakojimu atkreipiamas dėmesys į vieną iš pirmųjų viešų moterų pareiškimų dėl siekio būti įtrauktoms į kuriamos nepriklausomos Lietuvos valstybės politinį lauką, jų aktyvią veiklą XX a. pradžioje. Pokalbio metu atkreipiamas dėmesys tiek į moterų organizacijų veiklą, tiek į atskirų moterų iniciatyvas XX a. pr. siekiant bendro tikslo – nepriklausomos Lietuvos. Kaip vyrai reagavo į šį moterų įsitraukimą ir kodėl tarp Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų nebuvo nė vienos moters?Ved. prof. Jurgita Verbickienė, dr. Akvilė Naudžiūnienė.

„Džiazuojanti istorija“ pradeda naują laidų ciklą apie pasipriešinimus Lietuvos istorijoje pokalbiu su istoriku dr. Dariumi Staliūnu (Lietuvos istorijos institutas) apie XIX a. Rusijos imperijoje vykusį skirtingų tautų rusinimo procesą žemėse, prijungtose po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų.Rusijos imperijoje vykę lojalių pavaldinių formavimo procesai lietė tiek lietuvius, tiek kitas etnokonfesines bendrijas, tad laidoje bandoma atsakyti į klausimą, ar taikomos priemonės ir poveikio būdai skyrėsi, kiek jie buvo (ar galėjo būti) efektyvūs. Istorikas aptaria XIX a. antros pusės suvaržymus, orientuotus į lietuvius, didžiausią dėmesį skirdamas lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimui ir jo įkvėptai pasipriešinimo formai – knygnešystei – lietuviškų knygų lotyniškais rašmenimis kontrabandai į Rusijos imperiją.Ved. prof. Jurgita Verbickienė, dr. Akvilė Naudžiūnienė.

Pokalbyje su dailėtyrininke, muziejininke ir Vilniaus dailės akademijos dėstytoja prof. Elona Lubyte aptariamas lietuvių menininkės Aleksandros Fledžinskaitės-Kašubienės (Kasubos) (1923–2019 m.) asmeninis gyvenimas bei kūrybinio kelio paieškos. Aleksandrą Kasubą galime įvardinti kaip itin plataus spektro menininkę – pradėjusi nuo formalių dailės studijų, ilgainiui ji pasuko formos ieškojimo keliu ir daugiausia yra žinoma dėl savo įspūdingų instaliacijų, projektavo, kūrė skulptūras ir t. t., taip pat kūrė ir žodžiu – rašė atsiminimus, poeziją. Neseniai lietuvių kalba pasirodžiusių jos dviejų atsiminimų knygų – „Tiksintis vaikas“ ir „Pakeliui į Ameriką“ – kontekste laidoje žvelgiama į jos įvairialypes ir sudėtingas patirtis XX a.: vaikystę inteligentiškoje šeimoje tarpukario Lietuvoje, pasitraukimą į Vakarus karo metais ir naujo gyvenimo kūrimą jau Jungtinėse Amerikos Valstijose.Ved. prof. Jurgita Verbickienė, dr. Akvilė Naudžiūnienė.

Pokalbyje su Lietuvos istorijos instituto mokslininke dr. Olga Mastianica aptariama XIX a. lietuvių moterų savišvietos bei švietimo situacija ir netgi keliama prielaida, kad dažnai tamsiuoju dėl carinės Rusijos priespaudos laikomas XIX a. mūsų krašte buvo savotiškas aukso amžius moterų švietimo kontekste. Kokias galimybes mokytis ir mokyti turėjo šio krašto moterys? Šioje laidoje prisimenamos vienos garsiausių XIX a. pab.-XX a. pr. lietuvių veikėjų - F. Bortkevičienė, Žemaitė, G. Petkevičaitė-Bitė, - be abejonės išsilavinusios moterys, kurios užsiimė ir kitų švietimu. Ką jų istorija mums atskleidžia apie XIX a. II pusės lietuvių moterų galimybes bei poreikius?Ved. prof. Jurgita Verbickienė, dr. Akvilė Naudžiūnienė.

Pokalbyje su kultūros istoriku Eligijumi Raila žvelgiama į XIX a. II pusės - XX a. pradžios Lietuvos tautinio atgimimo laikotarpį ir vieną iš aktyviai lietuvių tautiniame judėjime veikusių, bet nepelnytai viešajame diskurse primirštų asmenybių - Tadą Daugirdą. Tapytojas, archeologas, kolekcininkas ir muziejininkas bei Lietuvos Trispalvės vienas iš kūrėjų - tokia įvairiapusiška personalija buvo T. Daugirdas. Apie šias jo veiklas ir jų palikimą, gyvenimą ir studijas Vilniuje, Miunchene, Varšuvoje bei Sankt Peterburge, įsitraukimą į lietuvių tautinį judėjimą bei santykius su kitais šio judėjimo dalyviais ir kalbama šioje laidoje. Ved. prof. Jurgita Verbickienė, dr. Akvilė Naudžiūnienė.

Pokalbyje su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoju ir tyrėju dr. Antanu Petrilioniu žvelgiama į Vytauto Didžiojo LDK valdymo laikotarpį bei šio valdovo asmenybę, vėlesnį jo vertinimą visuomenėje, įgavusį netgi savotiškų kulto požymių. Suvokiant Vytautą Didįjį ne vien kaip valdovą, bet kaip žmogų, turėjusį savo pomėgius ir įpročius, aptariami Vytauto kasdienybės pasirinkimai, santykiai su žmonomis, per susirašinėjimus su kitais valdovais, didikais atsiskleidžiamos būdo savybės. Pokalbyje paliečiama ir didžioji Lietuvos istorijos nuoskauda - neįvykusi Vytauto karūnacija. Ėjimas link šio sprendimo, palaikymo aplinkybės, taip pat keliamas alternatyvios istorijos iššūkis pašnekovui - ar kas esmingai būtų pasikeitę LDK istorinėje perspektyvoje, jei karūnavimas būtų įvykęs?Ved. Jurgita Verbickienė ir Akvilė Naudžiūnienė

Pokalbyje su literatūrologe dr. Jūrate Čerškute aptariamas lietuvių rašytojo Ričardo Gavelio atėjimas iš fizikos mokslo į literatūros lauką bei bandoma suvokti, kiek fizikos moksle taikyti įgūdžiai prisidėjo prie R. Gavelio, kaip rašytojo, stiliaus autentiškumo. Kadangi Vilnius nuolat buvo centrine Gavelio kūrinių vieta (ar net pačiu veikėju), siekiama rekonstruoti, kas jungė (o gal ir skyrė) literatūrinį Gavelio Vilnių nuo istorinio, kuriame jis veikė skirtingais savo gyvenimo etapais.Ved. prof. Jurgita Verbickienė, dr. Akvilė Naudžiūnienė.

Pokalbyje su doc. dr. Loreta Mačianskaite aptariami sudėtingi rašytojo Icchoko Mero asmeninio gyvenimo siužetai - nuo vaikystės tarpukario Kelmėje, išgelbėjimo Holokausto metu, rašytojo kelio pasirinkimo sovietmečiu iki emigracijos į Izraelį ir naujo gyvenimo svetur kūrimo. Į Icchoko Mero asmenybę žvelgiama nuolat atsigręžiant į jo kūrybinį palikimą - pasirinktas temas, vaizduojamus žmonių santykius bei tekstuose atsiskleidžiančią rašytojo gyvenimo filosofiją ir santykį su savo įvairialype tapatybe.Ved. prof. Jurgita Verbickienė, dr. Akvilė Naudžiūnienė.

Šventiniame „Džiazuojančios istorijos“ pokalbyje savo asmenine istorija dalijasi Vyriausiasis Lietuvos Senelis Kalėda. Šįkart jis dalijasi savo virsmo iš Senio Šalčio į Kalėdų senelį patirtimis, pasakoja apie savo kasdienybę bei tai, kas jį įkvėpė tapti Kalėdų Seneliu. Senelis atsimena dovanojimo tradicijas prieš 30 metų (ir kiek daugiau), lygina jas su šiandienos vaikų troškimais bei pasipasakoja, kaip ir apie ką bendrauja Kalėdų Seneliai iš skirtingų kraštų, kaip etnokultūra įkvepia, rodos, tokią universalią Kalėdų Senelio profesiją. Perteikdamas savąją Kalėdų Senelio filosofiją jis primena visiems klausytojams, jog tiek šiandien, tiek vakar, tiek visada buvo ir yra svarbiausia dalintis gerumu.Ved. prof. Jurgita Verbickienė, dr. Akvilė Naudžiūnienė.

Pokalbyje su ilgamečiu teisininko ir visuomenės veikėjo Mykolo Romerio istorijos tyrėju dr. Rimantu Mikniu (Lietuvos istorijos institutas) aptariamas sudėtingas ne lietuviškos etninės kilmės Lietuvos valstybingumo idėją palaikiusių asmenų XIX-XX a. pr. istorinių tyrimų kontekstas. Atsispiriant nuo šio vietos istorikų „virtuvę“ ankstyvaisiais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais pristatančio pasakojimo, leidžiamasi į paties M. Romerio asmenines gyvenimo istorijas. Laidoje besiremiant M. Romerio dienoraščiais bandoma žvilgtelėti į daugeliui girdėtą, bet vis dar menkai pažįstamą M. Romerį iš kiek kitokios perspektyvos, per jo idėjinius apmąstymus - tiek kaip į savojo laikmečio idėjų atspindį, tiek kaip novatorišką ir drąsų mąstytoją, nepabijojusį ir keisti savosios nuomonės.Ved. dr. Akvilė Naudžiūnienė.

Pokalbyje su fotografijos meno istoriku dr. Dainiumi Junevičiumi aptariamas XIX a. ankstyvosios fotografijos kūrimo kontekstas, praktiniai iššūkiai, su kuriais susidurdavo pirmieji fotografai. Nuo šio konteksto pereinama prie pasakojimo apie vieną ankstyviausių ir žinomiausių Vilniaus fotografų – Juzefą Čechavičių, jo profesinį kelią link fotografijos bei spalvingą asmeninį gyvenimą. Laidoje su meno istoriku žvilgtelime ir į tuometinį Vilnių – tokį, kokį jį matė ir fiksavo Juzefas Čechavičius pro savąjį fotoobjektyvą.Ved. prof. Jurgita Verbickienė, dr. Akvilė Naudžiūnienė.

Šioje laidoje prisiminimais apie darbą su profesoriumi Edvardu Gudavičiumi dalijasi Vilniaus universiteto profesorė emeritė Irena Valikonytė. Pokalbyje aptariama įvairiapusė prof. E. Gudavičiaus asmenybė, santykiuose su kitais kolegomis atsiskleidę būdo bruožai - nuo žaismingumo ir puikaus humoro jausmo iki smulkmeniško atidumo bei genialios atminties. Per prof. I. Valikonytės prisiminimus keliaujama nuo sovietmečio istoriko patirčių ir iššūkių iki jau nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje paskelbtų Lietuvos istorijos supratimą keitusių drąsių koncepcijų.Ved. prof. Jurgita Verbickienė, dr. Akvilė Naudžiūnienė.

Šia laida apie Antano Sniečkaus asmenybę ir jį supusius žmones „Džiazuojanti istorija“ pradeda naują laidų ciklą apie Lietuvos istorijos personalijas. Laidoje su neseniai monografiją apie A. Sniečkų visuomenei pristačiusiu istoriku Mariumi Ėmužiu svarstoma apie priežastis, nulėmusias Sniečkaus ir jo aplinkos žmonių įsitraukimą į komunistinę veiklą, asmeninių pasirinkimų reikšmę. Laidoje aptariamas jo santykis su vienu ankstyviausių žinomų ir aktyvių dar nelegalios komunistinės veiklos iki Antrojo Pasaulinio karo Lietuvoje dalyviu – Zigmu Angariečiu, taip pat nuo pat tarpukario nelegalios komunistinės veiklos Sniečkų lydinčios Miros Bordonaitės, kuri ilgainiui iš draugės tampa ir žmona, asmenybė. Laidoje istorikas dalijasi ir Sniečkaus gyvenimo ir valdymo jau sovietinėje Lietuvoje fragmentais, į kuriuos įsipina ir pasakojimai apie žmones, kuriuos M. Ėmužis simboliškai vadina jo „dvariškiais“.Ved. prof. Jurgita Verbickienė, dr. Akvilė Naudžiūnienė.

Šioje laidoje grįžtama prie sakytinės istorijos pokalbio žanro, kurio metu net trys pokalbio svečiai, garsūs Lietuvos menininkai - sesuo ir broliai - scenografė, grafikė ir fotografė Aleksandra Jacovskytė, scenografas, tapytojas Adomas Jacovskis ir knygų dailininkas Jokūbas Jacovskis - dalijasi savo vaikystės ir ankstyvos jaunystės sovietiniame Vilniuje patirtimis, į kurias laidos vedėjos kviečia pažvelgti per žydų istorijos ir kultūros, tradicijų išsaugojimo perspektyvą sudėtingu pokario ir sovietinės okupacijos laikotarpiu. Pokalbyje atsiskleidžia tiek daugiakultūris ir to meto Vilniaus kraštovaizdis, tiek griūva įsivaizdavimai apie įprastai to meto žydų gyvenimui Lietuvoje primetamą žydiškosios tapatybės slėpimą, savo kitoniškumo suvokimą ar net buitinį antisemitizmą. Laisvos dvasios ir minties menininkai savo autentiškomis patirtimis kviečia bent trumpam pokalbiui nusikelti į savo vaikystės skersgatvį Vilniuje.Ved. prof. Jurgita Verbickienė, dr. Akvilė Naudžiūnienė.

Laidoje kalbame apie antisemitinę retoriką Lietuvoje nacių okupacijos metais (1941-1944 m.). Antisemitinė politika buvo aiškiai išreikšta nacionalsocialistų ideologijoje Trečiajame Reiche, žinome, kad jos skatinimas ir palaikymas buvo akcentuojamas ir vokiečių okupuotose kraštuose. Su Lietuvos istorijos instituto mokslininku Stanislovu Stasiuliu aptarsime, kokias strategijas antisemitizmui per spaudą skatinti Lietuvoje pasitelkė okupantai, kiek lietuvių spauda perėmė nacionalsocialistų retoriką prieš žydus ir kiek kūrė savąją neapykantos kalbą. Antisemitizmas kaip idėja nebuvo naujiena, Lietuvą pasiekusi tik su nacių okupacija, jau XIX a. pab. Rusijos imperijos laikotarpiu, o vėliau ir nepriklausomoje Lietuvoje buvo antisemitines idėjas palaikančiųjų (kaip, žinoma, ir pasisakančiųjų prieš jas), bet dažniausiai tai siejama su ekonomine konkurencija ar buitiniais santykiais tarp lietuvių ir žydų, ne kiek su aiškia politine kryptimi. Tad klausime, ar nacistinės okupacijos laikotarpiu prie antisemitizmo sklaidos prisidėję asmenys Lietuvos viešojoje erdvėje veikė ir anksčiau ir tiesiog nacistinės okupacijos laikotarpiu rado palankią nišą kurstyti nusistatymą prieš žydus, ar vis dėlto tai buvo naujai prie šios temos atėję (ar specialiai pakviesti ir įtraukti) asmenys. Taip pat laidoje sieksime rekonstruoti antisemitinio turinio kūrimo procesą nacistinės okupacijos metais - nuo jo ištakų, sukuriamo ar importuojamo turinio, veikusių žmonių ir tikslinės auditorijos bei galimo tokio turinio paveikumo jai.Ved. prof. Jurgita Verbickienė, dr. Akvilė Naudžiūnienė.

Šiame „Džiazuojančios istorijos“ laidų cikle, skirtame YIVO istorijai, kiekvieno pokalbio kontekste atkreipiamas dėmesys ir į jidiš kalbą, kuri ir buvo bei yra YIVO veiklos prioritetu. Tad šioje laidoje atskirą dėmesį ir skirsime būtent jidiš kalbos istorijos aptarimui iš lingvistinės perspektyvos. Apie tai, kada susiformavo jidiš kalba, kokios aplinkybės lėmė jos atsiradimą, kokios kitos Rytų Europos regiono kalbos be vokiečių turėjo įtakos jidiš kalbai formuotis laidoje papasakos Talino universiteto profesorė lingvistė Anna Verschik. Jidiš kalbą galime įvardinti kaip aspektą jungiantį Rytų Europos regiono žydų bendruomenes, tačiau ši kalba taip pat turi ne vieną tarmę ir dialektą, tad klausime ir apie šių tarmių skirtumus bei istorinę migraciją tarp vietos žydų bendruomenių ir kartu griausime su Lietuvos teritorija siejamos litviš jidiš tarmės kaip bendrinės jidiš tarmės mitą. Kadangi Lietuvoje apie žydų bendruomenę ir jos istoriją tokioje netolimoje Estijoje, kur gyvena laidos pašnekovė, žinome pernelyg mažai, pasinaudosime išskirtine proga išgirsti ir apie regionui netipiškos Estijos žydų bendruomenės ir jos naudotos jidiš tarmės istoriją.Ved. Jurgita Verbickienė ir Akvilė Naudžiūnienė

Šiandien „Džiazuojančioje istorijoje“ kalbėsime apie neginkluotą pasipriešinimą nacių vykdytai žydų kultūros naikinimo politikai Vilniaus gete. Pokalbio metu aptarsime, kas sąlygojo tai, kad būtent Vilniaus getas nacistinės Lietuvos okupacijos metais tapo neginkluotos žydų rezistencijos židiniu bei kokias neginkluotos rezistencijos formas galime išskirti kalbant apie Vilniaus geto egzistavimo laikotarpį. Suprantama, kad prie visų kultūros išsaugojimo ar net palaikymo veiksmų prisidėjo konkretūs žmonės. Apie jų veikimą bei kitų geto kalinių reakcijas į šią rizikingą veiklą nuolatinės mirties akivaizdoje laidoje ir diskutuosime stabteldamos prie išskirtinės „Popieriaus brigados“ padėties kultūrinių vertybių išsaugojimo misijoje. Žinome, kad Vilniaus gete veikė ir ginkluoto pasipriešinimo šalininkai – partizaninio judėjimo grupė. Žvilgtelsime, kaip šie du skirtingo pobūdžio rezistenciniai judėjimai galėjo palaikyti ryšius ir vienas kitam padėti.Laidos pašnekovė – dr. Akvilė Naudžiūnienė.Ved. prof. Jurgita Verbickienė.

Šioje laidoje kviesime į kol kas mažai žinomą XX a. pr. aktyviai visuomenėje veikusių Vilniaus žydų moterų – mokslininkių, mokytojų, visuomenininkių – pasaulį. Iš pradžių žydų studijų laukas XIX a. Rytų Europoje (ir ne tik) – tiek tyrėjai, tiek temos – visiškai iš vyrų perspektyvos ir apie vyrus, moterys tiek kaip mokslininkės, tiek kaip mokslinių tyrimų objektas į žydų studijas jungiasi vėliau, ir 1925 m. įsikūręs YIVO suvokiama kaip moderni šiuo klausimu alternatyva. Laidoje kalbėsimės, kiek YIVO iš tiesų įtraukė tiek moteris tyrėjas, tiek moteris kaip mokslinių tyrimų objektus. Ar toks siekis iš esmės YIVO buvo pozicionuojamas? Nors žinome, kad YIVO veikloje buvo ir moterų, tačiau vien per pavienius atvejus. Net galėtume sakyti, kad YIVO didžiajame pasakojime moterys nefigūruoja. Pašnekovė atskleis, kokios rolės YIVO veikloje dažniausiai priskirtos moterims ir kaip XX a. 4 deš. YIVO inicijuotos aspirantūros studijos įtraukė įvairių mokslų tyrėjas, siejusias savo tyrimus su jidiš kalba. Klausime ir kokios mokslinių tyrimų kryptys tuo metu labiausiai domino moteris, kas jas motyvuodavo rinktis mokslininkės karjerą bei kaip sekdavosi (ar nesisekdavo) ją suderinti su šeimyniniu gyvenimu.Laidos pašnekovė – dr. Saulė Valiūnaitė.Ved. prof. Jurgita Verbickienė, dr. Akvilė Naudžiūnienė.