Claim OwnershipHomo cultus. Žmogus ir miestas
Subscribed: 72Played: 1,161
Subscribe
© Copyright LRT
Description
Laidos centre – žmogaus ir miesto sąveikos: kaip abu veikia vienas kito tapatybę? Kaip visa tai keičiasi ir transformuojasi šiais laikais? Laidą veda miesto antropologė Jekaterina Lavrinec, architektūros istorikas, architektas Matas Šiupšinskas ir architektas, semiotikas Justinas Dūdėnas. „Homo cultus. Žmogus ir miestas“ transliuojama pirmadieniais 15:05 val.
258 Episodes
Reverse
Kas sieja brutalaus betono gyvenamąjį namą Naujojoje Vilnioje ir švelnaus, minkšto medžio interjerą Kuršių nerijoje? Kaip kurti jaukius namus, kurių dizainas ir medžiagos būtų neatsiejami nuo vietos – greta dundančio geležinkelio arba ošiančios jūros, pramoninio kraštovaizdžio arba smėlio kopų? Laidoje „Žmogus ir miestas“ kalbamės apie tvarų kontekstualumą architektūroje kartu su energijos nestokojančiomis „Case Studio for Architecture“ architektėmis Karolina Čiplyte ir Julija Čiapaitė-Jurevičiene.Ved. Matas Šiupšinskas
Viena paradoksaliausių Vilniaus erdvių – Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia, kurioje sakralinę tylą kadaise pakeitė bulvių ir kopūstų kvapas. Didinga barokinė šventovė sovietmečiu buvo nuniokota, o jos vidus paverstas daržovių sandėliu – brutalios betoninės perdangos ir laiptinės užgožė puošnius altorius bei skliautus. Šiandien pastatas vėl tarnauja tikinčiųjų bendruomenei, o netrukus ims keistis ir jo architektūrinis kūnas. „Fragment“ architektai su komanda imasi jautrios užduoties – ne atkurti „buvusią didybę“, bet atverti daugiasluoksnę pastato istoriją ir paversti ją įtraukiančia architektūrine patirtimi.Laidoje „Žmogus ir miestas“ kalbamės apie tai, kaip šiuolaikinė architektūra prakalbina praeitį. Nuo Ramintojos bažnyčios iki Anykščių Antano Baranausko muziejaus ir Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinio pastato – „Fragment“ studijos darbuose subtiliai balansuojama tarp tvarumo ir kontekstualumo, racionalumo ir poetiškumo, derinant praeities palikimą su šiandienos poreikiais. Su architektais Berta Meironaite ir Povilu Čepaičiu dalinomės projektų kūrybinio proceso užkulisiais ir aptarėme šiuolaikišką požiūrį į kokybišką architektūrinę aplinką – rūpestį ne tik jos fiziniu pavidalu, bet ir istoriniu bei kultūriniu krūviu.Ved. Matas Šiupšinskas
Paskutinis dvidešimto amžiaus dešimtmetis Lietuvoje – tai ne tik politinis ir ekonominis lūžis, bet ir išsilaisvinusios vaizduotės sprogimas. 1987–1998 m. po dešimtmečius galiojusių draudimų vėl pradėti dalinti sklypai individualiai statybai, o svajonė apie nuosavą namą tapo nepriklausomybės ir naujos tapatybės simboliu. Tūkstančiai žmonių statė patys, su architektais ar be jų, skolinosi idėjas, improvizavo, eksperimentavo ir taip kūrė naują Lietuvos priemiesčių veidą. Nuo pilaičių ir „dvarų“ iki postmodernistinių eksperimentų – šio laikotarpio architektūra šiandien dažnai vertinama ironiškai, kartais vadinama „kolūkiniu baroku“, tačiau iš tiesų ji pasakoja daug gilesnę istoriją. Šiandien laidoje „Žmogus ir miestas“ bandysime pažvelgti į devintojo dešimtmečio individualius namus kaip į svarbų kultūros fenomeną ir ateities paveldą. Laidos svečias – muziejininkas, architektūros istorikas Nojus Kiznis.Laidos vedėja miesto antropologė Jekaterina Lavrinec
Sulėtinus žingsnį ir žvilgsnį, pastatai ima pasakoti istorijas – apie erdves ir jose pasklidusius žmones, apie formas ir jomis slystančią šviesą. Dėl architektūros fotografijos dalis šių pasakojimų nuaidi toli už miesto ar net šalies ribų, jei tik atsiranda, kas sugeba juos pastebėti ir įtaigiai užfiksuoti. Todėl šį kartą į laidos „Žmogus ir miestas“ studiją pakvietėme vieną produktyviausių Lietuvos architektūros fotografų – Norbertą Tukajų.Norberto darbai pastebimi ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu. Jam teko dirbti su daugybe vietos ir užsienio architektų, fiksuoti tiek šiuolaikinę architektūrą, tiek vertingus istorinius statinius. Karjerą pradėjęs kaip architektas, Norbertas palaipsniui atrado architektūros fotografiją – iš pradžių kaip hobį, vėliau kaip saviraiškos ir vizualaus pasakojimo priemonę, paskatinusią pasukti nauju karjeros keliu. Ne projektuoti pastatus pačiam, o prakalbinti kolegų kūrinius taip, kad jie pasiektų populiariausius architektūros portalus ir žurnalų viršelius.Ved. Matas Šiupšinskas
Balkonai – tai mažos, bet labai iškalbingos miesto erdvės. Tarp privataus ir viešo gyvenimo, tarp buto vidaus ir gatvės, jie tampa vieta, per kurią atsiskleidžia kasdieniai įpročiai, svajonės, rūpesčiai ir net santykis su miestu bei gamta. Vieni balkonus paverčia mažais sodais, kiti – sandėliukais, dar kiti – jaukiomis kasdienio gyvenimo stebėjimo aikštelėmis ir meditacijos vietomis. Šioje laidoje „Žmogus ir miestas“ kalbėsime apie balkonus kaip kasdienio gyvenimo veidrodžius: ką juose auginame, kaip juos dekoruojame ir ką šie pasirinkimai pasako apie mus pačius ir miestą, kuriame gyvename. Laidos viešnia – LRT Radijo laidų vedėja, balkono sodų entuziastė Rūta Simanavičienė.Laidą veda miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.
„Aišku, galėtų būti gražesnis kūnas - mano ir rajono. Jeigu būčiau galėjęs rinktis, turbūt ne tokį būčiau pasirinkęs. Bet kai bandau ką dirbtinai pagražinti ar išpjauti, randai tampa dar ryškesni nei trūkumai.“2025-ųjų rudenį pasirodė Imanto Selenio miesto fotografijų albumas „Nostalgijos sala“, skrodžiantis Vilniaus masinės statybos rajonų kraštovaizdį. Devintojo dešimtmečio pabaigos ir dešimtojo pradžios kartai tokie atpažįstami, artimi vaizdai, bet kartu ir egzotiški – kažkiek tikri, kažkiek fikciniai, tarsi atkeliavę iš kitur. Perspalvinti, permontuoti į koliažus, atmosferiški.Šiuos vaizdus lydi tekstas, taikliais kirčiais raižantis atmintį apie mus kadaise ir apie aplinką, kurioje augome: masinės statybos rajonus, kurių kiemuose vaikai žaidžia „chali chalo“, laiptines, kuriose guli į grindų skudurą paversta paklodė, virtuvę, kur po kriaukle sirpsta šiukšlių kibiras, dugne patiesta sumirkusiu laikraščiu. O kažkur toli, kitame Europos gale, auga palmės, apie kurias svajoja kiemo vaikai.Laidoje „Žmogus ir miestas“ šį kartą su fotografu Imantu Seleniu ir režisieriumi Karoliu Kaupiniu kalbamės apie masinės statybos rajonus ir prieštaringus jausmus, kuriuos jie mumyse sukelia: nuo gėdos ir neapykantos iki nostalgijos bei ilgesio.Laidą veda Matas Šiupšinskas.
Vilniuje ir Kaune statomi bei projektuojami nauji tiltai, kurių autoriai tuo pat metu aktyviai veikia ir meno lauke, kuria drąsius interjerus bei viešąsias erdves – vizualiai intriguojančias ir potyrių kupinas erdves, kviečiančias ne tik jas aktyviai naudoti, bet ir susimąstyti apie šiuolaikinio gyvenimo paradoksus, tvarumą bei statybinėse medžiagose sukauptą kultūrinį krūvį.Šį kartą laidoje „Žmogus ir miestas“ du kūrybingumo nestokojantys architektai pasakoja apie paslaptis, slypinčias jų realizuotuose projektuose: optikos salone besislepiantį šulinį, plastiko blokus, kurie ateityje taps archeologinėmis iškasenomis, bei tiltus, kuriuose ištirpsta ribos tarp infrastruktūros ir viešosios erdvės.Laidos svečiai – Ona Lozuraitytė Išorė ir Petras Išora Lozuraitis.Ved. Matas Šiupšinskas
Politikų vizijose natūralios pakrantės neretai laikomos nebaigtomis arba neįrengtomis. Tačiau būtent jos vėsina aplinką, palaiko biologinę įvairovę ir leidžia miestui kvėpuoti. Laidoje „Žmogus ir miestas“ kartu su geografijos mokslininkėmis kalbamės apie natūralių Neries pakrančių reikšmę miestui: vandens lygių kaitą, šlaitų eroziją, požeminius šaltinius, migracijos koridorius ir mikroklimatą. Aptariame ir Vilniaus miesto pristatomus Neries urbanizacijos planus: kokios upės ir jos pakrančių funkcijos dažniausiai lieka nepastebėtos ir kokios būna pakrančių urbanizacijos pasekmės? Kokia yra žygeivystės Lietuvoje tradicijas formavusių ir plėtojančių geografių patirtis keliaujant su gyventojų grupėmis Neries krantais? Kaip kinta Neris ir kaip urbanizacijos apraiškos paveikia miestų upes ir upelius? Geografijos perspektyva padeda pažvelgti į upę ne kaip į dar „neįrengtą“ erdvę, bet kaip į sudėtingą gamtinę infrastruktūrą, palaikančią miesto gyvybę.Laidos viešnios – geografijos mokslininkės: daugelį metų Gamtos tyrimų centre dirbusi dr. Regina Morkūnaitė, žygeivystės Lietuvoje pradininkė ir Antakalniečių bendruomenės tarybos narė Nijolė Balčiūnienė ir Vilniaus Universiteto CHGF Geomokslų instituto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentė dr. Giedrė Godienė.Ved. miesto antropologė Jekaterina Lavrinec
Šioje laidoje „Žmogus ir miestas“ nukeliausime į Meksikos sostinę, o mūsų vedlys bus filosofas, muzikantas, Panamerikos universiteto (Universidad Panamericana) profesorius dr. Mindaugas Briedis. Su juo kalbėsimės apie Meksiko chaosmosą – patirties režimą, kuriame miestas atsiveria ne kaip stabilus ir tvarkingas gyvenimo fonas, bet kaip nuolat persitvarkantis ryšių, judesių ir įtampų laukas. Kaip prijaukinamos erdvės, kai miestą ir kūnišką buvimą jame nuolat perrašo šventės ir protestai, spontaniški socialiniai susibūrimai bei žemės drebėjimai? Kaip formuojasi saugumo mieste pojūtis? Kaip perbrėžiamos ribos: nesaugių vietų ir nesaugių temų? Koks yra santykis tarp privačios ir viešosios miesto erdvės? Kaip miestas ima diktuoti maršrutus, pakeičia laiko organizavimą ir virsta naujais kasdieniais ritualais?Laidą veda miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.
Kaip kurti gražius ir tvarius namus? Kartais ryškius ir eklektiškus, kartais – kupinus apnuoginto betono ar trimačiu spausdintuvu sukurtų detalių. Su dizaineriu, fiziku ir parodų architektu Justinu Dadonu susitikome pasikalbėti apie tai, kaip savomis rankomis ir idėjomis jis transformuoja standartinius senus butus į žaismingas, patogias kasdienybės erdves. Kalbėjomės apie smalsaus ir kūrybiško žmogaus kelią nuo fizikos link dizaino, apie tvarumą, „pasidaryk pats“ estetiką ir socialinių tinklų formuojamas interjero klišes.Ved. Justinas Dūdėnas ir Matas Šiupšinskas
Šviesa architektūroje – daugelį aspektų apimanti tema. Nors dažnai suvokiama kaip techninis sprendimas, šviesa formuoja mūsų kūnišką ir emocinę patirtį mieste ir interjeruose, erdvių nuotaiką, saugumo ir artumo jausmą. Šviesa kuria architektūros ir viso miesto laiką ir ritmą, bet taip pat brėžia ir išryškina socialines skirtis. Apšvietimo taikymas gali būti analizuojamas ir kaip galios bei kontrolės instrumentas: tai skatina kalbėti ir apie šviesos dramaturgiją, kurios formavime dalyvauja architektas, užsakovas ir gyventojai. Architektas Justinas Dūdėnas gilinasi į Saulės vaidmenį architektūroje: kaip galima praplėsti Saulės šviesos ir energijos panaudojimą, mažinant neigiamą poveikį aplinkai? Kaip į šį iššūkį atsako „solarpunk“ ir „pasidaryk pats“ judėjimai? Šios laidos svečias – architektas, Vilniaus dailės akademijos doktorantas Justinas Dūdėnas.Ved. antropologė Jekaterina Lavrinec.
Tęsiame pokalbius apie tvarumą ir kokybišką dizainą. Šįkart laidoje „Žmogus ir miestas“ kalbėsimės apie šiuolaikinę medinę architektūrą, betono išsaugojimą ir įdomius projektus ne tik Šiauliuose ar Panevėžyje, bet ir Kopenhagoje bei Honkonge. Architektų biuro „Afterparty“ partnerė Gabrielė Ubarevičiūtė pasakoja apie konceptualią architektūrą ir pašnekovei artimas tvarios aplinkos kūrimo praktikas.Ved. Matas Šiupšinskas ir Justinas Dūdėnas
Kokias galimybes mums suteikia miesto gamta, kai siekiame atstatyti savo jėgas ir palaikyti savo psichinę sveikatą? Kaip medžiai, paukščiai ir ramaus pasivaikščiojimo takai tampa ne tik malonia aplinka, bet ir gydymo dalimi? Kaip gamta integruojama į meno terapiją? Kokį vaidmenį atlieka žalieji plotai prie darboviečių, sveikatos – ir ypač psichinės sveikatos – įstaigų? Ir kodėl ypatingai svarbu išlaikyti miesto žaliųjų plotų natūralumą?Šios „Žmogaus ir miesto“ laidos svečiai: psichologijos mokslininkė Dovilė Šorytė (Lietuvos psichologų sąjungos Aplinkos psichologijos grupės narė, dirbanti VU Filosofijos fakulteto Psichologijos institute) ir dailės terapeutas Mantas Televičius, dirbantis su psichikos sveikatos sunkumus patiriančiais žmonėmis.Ved. Jekaterina Lavrinec.
Pastarąjį dešimtmetį Vilniaus rajonai sparčiai tankinami, argumentuojant, jog tankinimas stabdys miesto plytimąsi (drieką) į pakraščius – kurios miestai pagrįstai norėtų išvengti. Juk plytimasis į pakraščius reikalauja nemažai resursų siekiant išlaikyti viešąsias paslaugas, infrastruktūrą. Vis dėlto miesto tankinimo kokybės klausimas stebėtinai retai svarstomas: kokią aplinką, paslaugų tinklą siekiama sukurti senuose rajonuose? Kaip atliekamos konversijos: t.y. kaip pertvarkomos rajonuose esančios teritorijos (pvz. Žirmūnų „Impulso“ arba „Banginio“ sklypai) ir pritaikomos naujoms funkcijoms? Ko netenka gyventojai, kai vietoje paslaugų įvairovę teikiančių centrų arba sveikatinimosi erdvių gauna dar vieną gyvenamąjį kvartalą? Kaip užtikrinti kokybišką miesto rajonų plėtrą? Kokie teritorijų planavimo įrankiai yra prieinami savivaldybei, siekiant užtikrinti kokybišką rajonų vystymą?Laidos svečias – dr. Gintautas Tiškus, urbanistas, architektas, Lietuvos Respublikos teismo ekspertas teritorijų planavimo, statinių projektavimo klausimais.Ved. Jekaterina Lavrinec.
Kaip praktikuojančiam architektui išvengti nuobodžių standartų ir šablonų kartojimo? Kaip išsaugoti rūpestį konkrečia erdve, konkrečia bendruomene, kūriniu ar konkrečiu medžiu? Architektas Mantas Peteraitis laidoje „Žmogus ir miestas“ pasakoja apie savo praktiką, apie meninius, etinius ir politinius aspektus.Laidą veda Matas Šiupšinskas ir Justinas Dūdėnas.
Kas sieja muziejų Belgijoje, vilą Alpėse ir šeimos namą Raudondvaryje? Ir kodėl ieškoti plytininko Dzūkijos miškuose yra tvaresnis architektūrinis sprendimas nei pažangus kondicionierius? Laidoje Žmogus ir miestas kalbamės apie savitą požiūrį į tvarumą ir kasdienybės erdves, apie vietines statybines medžiagas (molį, medį) ir apie architekto darbo virtuvės skirtumus Belgijoje ir Lietuvoje. Laidos pašnekovas - architektas Aidas Krutejavas.Aidas Krutejavas kartu su architekte Ieva Baranauskaite susiprojektavo sau namą Kauno rajone - Raudondvaryje. Šeimos namas intriguojančiu pavadinimu „Audra“ jau sulaukė ir kolegų dėmesio, pripažinimo. Sukaupęs nemažai įdomios patirties užsienyje namus jis nusprendė kurti čia, Lietuvoje ir pritaikyti savo patirtis iš skirtingų kontekstų. Aidas turi savitą požiūrį į kūrybą, mus supančią aplinką ir čia nemažą rolę vaidina tvarumas, bet kiek kitoks nei dažnai girdime spaudoje. Kalbėsimės, ne apie energetinį efektyvumą ir inžinerinius sprendimus, bet apie tokius regis paprastus, bet svarbius dalykus kaip būstas ir vietinės medžiagos.Ved. Justinas Dūdėnas ir Matas Šiupšinskas.
Ką ir kaip gali pakeisti skurdo patirtį turinčių asmenų įsitraukimas į socialinės politikos formavimą? Kaip gali pasikeisti institucijų ir plačios visuomenės požiūris į pagalbos suteikimą, transporto organizavimą, socialinimo būsto prieinamumą ir plėtrą – kai sprendimai priimami kartu su skurdo iššūkius patyrusiais žmonėmis? Kaip pasiekti, kad skurdą patiriančių asmenų patirtis ir siūlymai būtų ne tik išgirsti, bet ir taptų sisteminių pokyčių dalimi? Apie tai „Žmogaus ir miesto“ laidoje kalbamės su Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadove Aiste Adomavičiene.Taip pat šioje laidoje savo patirtimi įveikiant skurdo iššūkius pasidalijo anonimiškumo pageidavusi moteris iš Klaipėdos, kuri įsitraukė į Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo veiklą. Laidą veda miesto antropologė Jekaterina Lavrinec.
Ar Vilniuje po kelių dešimtmečių turėsime kanalų sistemas greta namų, metro liniją tarp Naujosios Vilnios ir Vilkpėdės, naują uostą, o į Vilniaus herbą sugrįš kadaise jame vaizduoti laivai? Pasakojimas apie drąsias vizijas, skirtas Vilkpėdės rajonui, ir apie miesto bei vandens santykį pasakoja architektės ir studijos „DO ARCHITECTS“ partnerės Andrė Baldišiūtė ir Sabina Grincevičiūtė.Laidą veda Justinas Dūdėnas ir Matas Šiupšinskas.
Paslaptingi negatyvai muziejaus archyvuose ir anksčiau negirdėtas fotografas leidžia mums pamatyti dar nematytą, neparadinį tarpukario Kauno veidą, atrasti miesto vietas ir žmones kurių balsai ilgai buvo nepastebėti. Kaip atrodė tarpukario Kauno lūšnynai, nestandartiniai žmonės ir trapios miesto vietos? Ir koks paslaptingas fotografas visa tai užfiksavo? Pasakojimo apie tikrą muziejinį detektyvą ir fotografo Antano Ingelevičiaus asmenybę klausykitės laidoje Žmogus ir miestas.Laidos pašnekovai – architektūros istorikas Vaidas Petrulis, muziejininkas Gytis Grižas, ir režisierius ir fotografas Mindaugas Meškauskas.Ved. Matas Šiupšinskas.
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba glaudžiai susijusi su Druskininkais ir šio miesto apylinkėmis. Čia praleistos vasaros, šeimos namai ir gamtos aplinka tapo šio meninko, kompozitoriaus kūrybos ir įkvėpimo erdve. Šių vietovių architektūrai M. K. Čiurlionis skyrė ir savo eskizus. Druskininkai šiandien kviečia pažinti Čiurlionio kūrybą ir gyvenimą ne tik muziejuje, bet ir vaikštant jo pėdsakais po miestą ir apylinkes. Apie Čiurlionio maršrutus Druskininkų apylinkėse kalbamės su knygos „Čiurlionių šeima ir Druskininkai“ bendraautorėmis, Čiurlionio namų muziejaus direktore Regina Stankevičienė ir muziejininke Sigita Rundytė.Ved. miesto antropologė dr. Jekaterina Lavrinec.Iliustracija – „Čiurlionių namai Druskininkuose“, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, 1905 m.
Comments
Download from Google Play
Download from App Store
United States