Claim OwnershipPas Nemirą
Subscribed: 70Played: 470
Subscribe
© Copyright LRT
Description
Šitos laidos mikrofonai neskirti tiems, kurie manosi esą garsūs ar išmintingi, nes vien geros nuomonės apie save nepakanka, tačiau jie tikrai turi ką papasakoti.
108 Episodes
Reverse
Moze jis tapo skautų stovykloje, nes reikėjo pasirinkti šventojo vardą. „Jėzus pasirodė per daug įžūlu“, – šypsosi kunigas Mozė. Taip ir liko Moze, net tikrąjį vardą dokumentuose pasikeitė. Močiutė, kuri buvo labai pamaldi, visada tikėjo, kad šitas anūkas taps kunigu, o jis nuėjo mokytis teisės. Ir baigė, ir VMI dirbo, kolektyvas, sako, kad buvo puikus. „Bet močiutė išmeldė“, – neabejoja Mozė. Atsisveikinęs su bendradarbiais, su kuriais ir dabar bendrauja, perspėjęs mamą ir pradžiuginęs močiutę, jis stojo į Vilniaus kunigų seminariją, o vėliau išvyko į Romos popiežiškąjį Grigaliaus universitetą. Tapo bibilinės teologijos daktaru. Nors pradžioje tarnystės labai norėjo tapti kaimo klebonu, dabar Vilniaus Arkikatedros bazilikos parapijos vikaras, paklaustas, ką būtų sakęs tiems kaimo žmonėms, atsako, kad pirmiausia būtų jų klausęs. Pokalbyje ir nelabai geros bažnyčiai temos – pedofilijos skandalai, turtų kaupimas, celibato laužymas arba moterų kunigystė, kaip Anglikonų bažnyčia leidžia, – su kunigu Moze Mitkevičiumi.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Vasario 16-osios Lietuva prasidėjo ir baigėsi Vilniuje Pilies gatvėje – Lietuva buvo be batų, be kelnių, be nieko. Kovo 11-osios Lietuvos sąlygos kitokios. 1918-ųjų Lietuva kūrėsi ant karo griuvėsių, reikėjo viską pastatyti, kurti struktūras. 1990 metais nereikėjo nieko statyti, bet didysis darbas buvo iš galvų išguiti ideologizaciją. Nežinia, kas tada buvo sunkiau, bet 1990 metais Lietuva nebuvo sugriauta, nebuvo fronto linijų, o tuometiniams mūsų strategams pavyko puikiai išmanevruoti taikiai. Apie dvi Lietuvas – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios, jų panašumus ir skirtumus, autoritarizmo, radikalizmo grėsmes tada ir dabar, propagandos įtakas bei visuomenės atsparumą joms, požiūrį į tarptautines organizacijas ir sąjungas – pokalbyje su XX amžiaus Lietuvos istorijos tyrinėtoju ir knygų apie Lietuvos praeitį autoriumi, istoriku dr. Norbertu Černiausku.Ved. Nemira Pumprickaitė.
JAV gimusi, augusi, išsimokslinimą ten gavusi, Gintė Damušytė vis dėlto tapo Lietuvos, o ne Amerikos diplomate. Pradėjo ji ne nuo diplomatinio darbo, o nuo žurnalistikos – tapo Lietuvių informacijos centro vadove, kaip pati sako, metams, bet pradirbo 12-a. Centras rinko informaciją apie okupuotą Lietuvą, žmogaus teisių pažeidimus ir siuntė pranešimus į svarbiausius pasaulio laikraščius, prasidėjus Sąjūdžiui, skelbė naujienas iš Lietuvos, Sausio 13-osios naktį ir dar kelias dienas dirbo ištisomis paromis. O 1991-ųjų pabaigoje buvo deleguota kartu su diplomatu Anicetu Simučiu sukurti Lietuvos misiją JT. Štai tada ir prasidėjo jos diplomatės karjera, trukusi daugiau nei 30 metų. Sunkiausias, sako G. Damušytė, buvo ambasadorės prie NATO darbas, nes tada Lietuva siekė integracijos ir narystės. Ir jai pavyko: ji ne tik dalyvavo procese, bet ir šiame poste sulaukė 2004 metų, kai Lietuva oficialiai tapo NATO nare. G. Damušytė buvo pirmoji moteris Lietuvos ambasadorė prie NATO ir apskritai pirmoji moteris ambasadorė prie NATO. Diplomatė prisimena ir ne visada šviesius momentus savo darbe, pavyzdžiui, kai Lietuvoje viena šalis norėjo įkurti kalėjimą, į kurį būtų vežusi neįtinkančius, kai kurie mūsų valdžios žmonės tam pritarė, tačiau, sako G. Damušytė, su prezidentės D. Grybauskaitės pagalba pavyko šito kalėjimo išvengti. Pokalbis su diplomate, ambasadore Ginte Damušyte.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Kas nepamena Simo Kudirkos, lietuvio jūreivio, peršokusio iš sovietinio laivo į Amerikos ir paprašiusio politinio prieglobsčio, kurio negavo. Tik po kančių ir kalėjimų 1974 metais šeima išvažiavo į JAV. Nors, kaip sako, Evaldas Kudirka – Simo sūnus, juos tiesiog išmetė iš Sovietų Sąjungos. Tačiau 2007 metais Simas Kudirka su žmona Genute sugrįžo į Lietuvą, sūnus Evaldas liko anapus. Sako, tiesiog dar nebuvo metas, bet sugrįžti visada planavo. Viskas pasikeitė, kai prasidėjo antroji D. Trumpo kadencija, o su ja pradėta įgyvendinti naujoji migracijos politika. Paaiškėjo, kad Evaldas, skirtingai nei sesuo, neturėjo nei Amerikos pilietybės, nei Lietuvos ir buvo patekęs į „juoduosius sąrašus“. Kai prasidėjo migrantų gaudymai miestuose, Portlende tuo metu gyvenęs Evaldas iš arti matė, kaip migantai suiminėjami, kaip prieš juos naudojamas smurtas, šaudoma guminėmis kulkoms, todėl apsisprendė nedelsdamas važiuoti į Lietuvą. Ir didžiausia jo pagalbininke tapo režisierė Giedrė Žickytė, sukūrusi filmą apie jo tėvą Simą Kudirką „Šuolis“. Gyvenimo lūžis ir migranto gyvenimas iš arti. Pokalbis su Evaldu Kudirka.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Prancūziją dar tik būsimasis žurnalistas Valdas Puteikis įsimylėjo būdamas 10-ies, nes jam labai patiko prancūzų kalba, kuri tuo metu buvo visiškai nepopuliari, ją vadino „varliamušių“. Dabar Prancūzija jam – gyvenimo būdas: čia daug kartų pabuvota, parengta daugybė reportažų ir interviu, keliauta su turistų grupėmis. V. Puteikis pasakoja apie savo interviu su prancūzų įžymybėmis, įvykusius ir dar galbūt įvyksiančius susitikimus gatvėse, prancūzų būdo ypatumus – meną kalbėti ir pasakoti, lengvai megzti santykius, sklandančią nuomonę – jie amžini meilužiai. Ir dar: yra kelios kryptys, kuriomis galima su Valdu Puteikiu keliauti po Prancūziją, nes jis dar ir gidas. Todėl laidos pabaigoje - patarimas, kur nueiti Paryžiuje, nes tų vietų nerodo joks guglas. Pokalbis su žurnalistu Valdu Puteikiu.Ved. Nemira Pumprickaitė
„Diplomatijos man trūko, agresyvumo pakako“, – pripažįsta dukart premjeru buvęs Gediminas Vagnorius, prisiminęs savo santykius su prezidentais Algirdu Brazausku ir Valdu Adamkumi, kai vienas jį nuolat kritikavo dėl veikimo būdo, o kitas net viešai pareiškė nepasitikėjimą. Net tuometis jo partijos pirmininkas Vytautas Landsbergis nustojo ginti prieš prezidentą V. Admkų. Tačiau apie abu prezidentus ir profesorių V. Landsbergį jis išlaikęs gražius prisiminimus, sako, santykiai buvo dalykiniai, jie sugebėjo dirbti drauge. G. Vagnorius premjeru buvo pasiūlytas 1991 metų sausio 8 dieną, tačiau tada palaikymo nesulaukė, vyriausybei vadovauti buvo paskirtas Albertas Šimėnas, kai tas dingo, G. Vagnoriui Vytautas Landsbergis vėl pasiūlė imitis vyriausybės vadovo pareigų. Sako, tada pagalvojęs, prieš tris dienas netikau, o kai Šimėnas dingo, tai ir aš jau geras, bet tai buvo tik minutinis pasvarstymas. Atsisakyti nebuvo galima, nes sovietų karinė technika važinėjo po sostinę, o valstybė neturėjo vyriausybės. Šie ir kiti pirmųjų nepriklausomos Lietuvos metų įvykiai premjero Gedimino Vagnoriaus prisiminimuose.Ved. Nemira Pumprickaitė.
„Anties“ solistas Algirdas Kaušpėdas ne visiškai užtikrintai vardija, kas jį pakvietė prisijungti prie Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, tačiau pasiūlymą jis priėmė. O štai į Aukščiausios Tarybos rinkimus jau nepriklausomoje Lietuvoje nepanoro eiti, tačiau, paklaustas, ar dabar elgtųsi kitaip, sako, visko gali būti, galbūt suktų į politiką, galbūt neiti buvo klaida, tačiau tada atėjo į LRT – tapo TV direktoriumi. Jam buvo siūloma tapti LRT generaliniu direktoriumi, tačiau manė, kad nesugebės ir prikalbino į tas pareigas Skirmantą Valiulį. Apie „Antį“, jos populiarumo piką, išsiskirstymą ir atsikūrimą, muzikavimą su Viktoru Diawara grupėje „Kandis“, kultūros reikšmę tautos savimonei, tapatumui ir svajonę atstatyti Gedimino kalno Aukštutinę pilį pokalbis su architektu, muzikantu, vienu pirmųjų sąjūdininkų Algirdu Kaušpėdu.Vedėja Nemira Pumprickaitė
Nežinia, ar šiandien Aistis Zabarauskas būtų taip neblogai žinomas, jei ne prieš nepilnus 6-erius metus nebūtų atsiradęs prie vieno iš kandidatų į prezidentus. Kai Gitanas Nausėda nusprendė siekti prezidento posto, jis tapo jo svarbiausiu ryšiu su visuomene – rinkimų štabo komunikacijos vadovu. Tuo metu grįžęs iš pusmetį trukusios kelionės po Aziją, jis sulaukė Gitano Nausėdos rinkimų štabo vadovės skambučio su prašymu pasiūlyti, kas galėtų tapti atstovu spaudai. Supratęs, kad reikia ne atstovo spaudai, o komunikacijos specialisto, Aistis paprašė 24 valandų, po kurių pažadėjo pateikti sąrašą pavardžių. Tuomet pateikė vieną pavardę – savo. Susitikęs su būsimuoju prezidentu, jis sulaukė klausimo, koks jo patyrimas šitoje srityje. „O koks jūsų?“ – klausimu atsakė Aistis. Ir abu suprato, kad reikia pamėginti. Kodėl sulaužė savo pažadą nekritikuoti prezidento, kaip keturiskart mėgino įstoti į žurnalistiką bei kaip ieškojo prezidento paskirtų LRT Tarybos narių paramos, kai dalyvavo konkurse į LRT generalinio direktoriaus postą? Laidoje – pokalbis su komunikacijos ekspertu, viešųjų reikalų bendrovės vadovu Aisčiu Zabarausku.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Bernadeta Lukošiūtė LRT išdirbo daugiau nei 50 metų, tiksliau, 51-erius. Visiems geriau žinoma kaip Teta Beta dėl savo vestų televizijos laidų vaikams „Labanakt, vaikučiai“ ir „Labanaktukas“, iš tikrųjų ji visada dirbo radijuje. Pradžia buvo konkursas, kai radijas rinko diktorius, tada pateko trise – ji, Loreta Jankauskaitė ir Aleksas Anikinas. Tuomet konkurse reikėjo tiesiog paskaityti tekstą, o jau laimėjus teko mokytis kalbos. Viena iš legendinės Bernadetos Lukošiūtės mokytojų buvo kita legendinė diktorė Undinė Nasvytytė. Bernadeta Lukošiūtė sako, kad šiandien labai daug kalbos šiukšlių ne tik eteryje, bet ir gyvenime. Tikrą šlovę jai atnešė vis dėlto ne radijas, o televizija ir laidos vaikams. Tarp jų 30-ies metų pertrauka, kai radijas atsisakė diktorių ir Bernadetai Lukošiūtei teko pardavinėti „Lego“ konstruktorius, tačiau, prisimena ji, sekėsi tiesiog puikiai. Dar viena išskirtinė data – Sausio 13-oji, kai studijoje su kolega Algimantu Saduku buvo, kol eterį desantininkai išjungė, o juos išvarė, pirmiausia į koridorių, o paskui į kiemą. Šiemet Vasario 16-ąją ji apdovanota Gedimino ordinu. Pokalbis su ilgamete Lietuvos radijo diktore – laidoje.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Pakviestas pas Vytautą Landsbergį, Artūras Paulauskas ne tik išgirdo pasiūlymą tapti pirmuoju nepriklausomos Lietuvos prokuroru, tada jis dar nesivadino generaliniu, bet ir gavo kelias valandas apsispręsti, nes vakariniame posėdyje Seimas jau norėjo jį patvirtinti. Skubos priežastis – kitą dieną turėjo atvykti sovietų prokurorų delegacija, reikėjo jiems išdėstyti Lietuvos poziciją. Vienintelis žmogus, su kuriuo Artūras Paulauskas tarėsi, buvo jo sutuoktinė: „Pasikalbėjom po Gedimino prospektą vaikščiodami ir aš pranešiau, kad sutinku“. O tada laukė ne tik nemalonūs susitikimai su sovietų delegacija, laukė teroro mėnesiai, kol pučas Maskvoje užbaigė ir sovietinės prokuratūros likučius Lietuvoje. Būdamas generaliniu prokuroru, Artūras Paulauskas buvo valstybinis kaltintojas Boriso Dekanidzės byloje. Teismas nuteisė Dekanidzę mirties bausme ir tai buvo paskutinė mirties bausmė Lietuvoje. Paklaustas, kaip jautėsi myriop nuteisęs žmogų, Artūras Paulauskas prisipažino, jog tai buvo trečia mirties bausmė jo prokuroro karjeroje.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Žurnalistas Eldoradas Butrimas nedaug dirbo Lietuvoje, siuntė reportažus iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, karui prasidėjus iškart išvyko į Ukrainą, nors tuometinis darbdavys „Lietuvos ryto“ vyr. redaktorius Gedvydas Vainauskas neišleido vykti, o kai sužinojo, kad vis vien išvažiavo, sumažino honorarą per pusę. Eldoradas dėl to į Lietuvą negrįžo, prisidurdavo rašydamas į dešimt regioninių laikraščių. Kas pusę metų jis sugrįžta į Lietuvą ir eina pas gydytojus, nes sveikata rimtai sugenda, gyvenant nuolatiniame strese, baimėje, matant daugybę mirčių ir netekčių. Štai ir šįkart: „Miegas išsiderinęs, pulsas šokinėja, nenormaliai reaguoju į kiekvieną didesnį garsą“. Gydytojai ne tik liepė vartoti vaistus, bet dar ir patarė išvykti į reabilitaciją. Eldoradas nuskrido į Hurgadą, o tada – vėl į Charkivą, kur yra nuo karo pradžios. Jis vis dar negali ramiai žiūrėti į raudančius ukrainiečius, sužinojusius apie artimųjų mirtį arba juos laidojančius, „verkiu žiūrėdamas į juos“, prisipažįsta Eldoradas. Pokalbis su LRT radijo bendradarbiu Ukrainoje – Eldoradu Butrimu.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Scenografijos patriarchu vadinamas Adomas Jacovskis skaičiuoja, kad per 30 metų kartu su Rimu Tuminu pastatė 38 spektaklius. Viskas prasidėjo nuo „Nusišypsok mums, Viešpatie“, kurį pradėjo statyti su Almantu Grikevičiumi, bet jis suprato, kad nepavyks, ir spektakio ėmėsi Rimas Tuminas. Taip ir žygiavo jie kartu nuo spektaklio prie spektaklio trise: Rimas Tuminas, kompozitorius Faustas Latėnas ir jis, Adomas Jacovskis. Sako, vieni kitus suprasdavo iš pirmo karto. Po dviejų kolegų mirties Adomas Jacovskis atsisakė pasiūlymų imtis scenografijos keliuose spektakliuose, retai ir į teatrą benueina. Jis lygina Rimą Tuminą ir Eimantą Nekrošių, sako, šis visada žinojo, ko nori, o Tuminas – ne visada. Dabar sugrįžo prie tapybos ir balandžio mėnesį surengs savo parodą „Titanike“.Ved. Nemira Pumprickaitė.
„Lietuvos užsienio politikoje pirmiausia turi dominuoti pačios Lietuvos interesai, dažnai vertybėmis prisidengiama, kai tai patogu, kai ne – vykdoma pragmatiška politika“, – sako signataras Egidijus Bičkauskas. Jis neslepia, kad nepalaiko Lietuvos užsienio politikos, turi savo požiūrį.Tai jam teko užduotis 1990 metais nuvežti į Maskvą ir įteikti tuometiniam SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo dokumentą. „Labai bijojau, kad kas neužpultų ir neatimtų, todėl važiavau niekam nepranešęs, neprašiau automobilio Maskvoje, vykau savo jėgomis, bet dokumentą įteikiau“, – prisimena Egidijus Bičkauskas. Tuo tarpu prezidentu tapęs Borisas Jelcinas su visa vyriausybe buvo atvykęs į Lietuvos atstovybę, kuriai tuo metu vadovavo Egidijus Bičkauskas. „Turbūt mes buvom tokie vieninteliai, sulaukę tokių svečių“, – pasakoja Egidijus Bičkauskas.Kaip prisidėjo prie pirmojo nepriklausomos Lietuvos generalinio prokuroro skyrimo ir ką vietoje savęs pasiūlė kaip Centro sąjungos kandidatą į prezidentus, kuris, beje, juo ir tapo, – pokalbis su signataru, pirmuoju Lietuvos atstovu Maskvoje po Nepriklausomybės atkūrimo Egidijumi Bičkausku.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Ketverių metų kadencijai Mokslų akademijos prezidentu išrinktas akademikas Vytautas Nekrošius pasakoja, kad rinkimuose turėjo du varžovus, svarbiausia – jis nori pasiekti, kad MA viešai dažniau pareikštų savo nuomonę aktualiais visuomenei klausimais, nesvarbu, ar ta nuomonė patiks politikams, ar ne, bet ji turi būti. Paklaustas, kodėl visuomenė vis dar nepasitiki teisine sistema, sako, kad didele dalimi tai dėl sovietinio palikimo, nes tada teisinė sistema netarnavo žmogui, tačiau dabar laikai pasikeitė. Aštuonerius metus priklausęs Žaliųjų partijai, V. Nekrošius iš jos pasitraukė, kaip ir daugiau jos narių, susikirtus jo ir dabartinės partijos vadovybės nuostatoms įvairiais klausimais, pavyzdžiui, dėl įvykių Gazos ruože. V. Nekrošiaus nuomone, tai ir kartų klausimas. Dabar akademikas yra Liberalų sąjūdžio narys, kaip juo tapo – pakviestas ar pats pasisiūlęs, – pokalbyje su akademiku, teisininku Vytautu Nekrošiumi.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Dar visai neseniai apie Gintarę Masteikaitę žinojo gerokai mažesnis ratas žmonių – daugiau tų, kurie susiję su šiuolaikiniu šokiu. Tačiau šiandien jos veidas atpažįstamas gerokai plačiau, nes ji – viena iš kultūros bendruomenės iniciatyvinės grupės narių. Tai ji aktyviai kvietė ginti Kultūros ministeriją nuo „Nemuno aušros“, burtis į protesto mitingus, vėliau prisijungti prie laisvo žodžio protestų.Iki tol Gintarė Masteikaitė buvo Lietuvos šokio informacijos centro vadovė ir šiuolaikinio šokio festiavalio „Naujasis Baltijos šokis“ organizatorė, todėl apie modernųjį šokį gali kalbėti labai ilgai, su užsidegimu, tačiau dar įdomiau, kaip ji pateko į šiuolaikinio šokio pasaulį. Pasirodo, visko pradžia buvo nepasitenkinimas suteikiamų žinių kokybe dar mokykloje, mažame Šakių rajono miestelyje. Ved. Nemira Pumprickaitė.
Vienas iš ryškiausių pastarojo meto Lietuvos politikų, šiandien iš politikos pasitraukęs ir neturintis planų į ją grįžti Gabrielius Landsbergis pasakoja, kodėl jis, diplomatas, nusprendė imtis politinės veiklos, sako, kad Taivaniečių atstovybės atidarymas buvo ne tik dėl paramos Taivanui, bet ir dėl to, kad Lietuva būtų išgirsta pasaulyje: kai tave mato, tave gina, nes būdami tokie mažučiai nesam dėmesio centre. Visus savo, užsienio reikalų ministro, susitikimus jis yra aprašęs dienoraštyje, kuris turėtų virsti knyga. Kita knyga bus skirta Lietuvos vietai pasaulyje aptarti, bet abi jos rašomos Stenforde, kur jis šiuo metu yra vizituojantis mokslo darbuotojas. Ką jis veikia Stenfordo universitete, kaip ten atsidūrė, kokie universitetai dar kvietė, taip pat apie vaikystę, Kalėdų dovanas ir, žinoma, senelį, kuris artėjant Sausio 13-ajai Gabrieliui turėjo atskirą planą. Pokalbis be tribūnų su buvusiu užsienio reikalų ministru Gabrieliumi Landsbergiu.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Aktorė Gabija Jarminaitė užaugo menininkų ir muzikantų šeimoje: Gražina Blynaitė ir Aleksandras Kernagis – jos seneliai – aktoriai, Vytautas Kernagis – dėdė – žinomas dainuojamosios poezijos autorius ir atlikėjas, renginių ir televizijos laidų vedėjas. Povilas Jaraminas – tėtis – žinomas pianistas, o mama - choro artistė. Gabija pasakoja, kad ilgai nešiojosi įžymių klano „kuprą“, net galvojo, kad nepavyks tapti aktore, bet pavyko – šiandien ji pati žinoma kino ir teatro aktorė, beje, sako, didelio skirtumo, kur vaidinti, nejaučianti, tiesiog turi darbą ir jį dirbi, nors yra atsisakiusi vaidmenų, kurie nieko bendra su ja neturėjo. O štai premjerės Ingridos Šimonytės vaidmuo sulaukė ne vieno komplimento, bet, šypsosi Gabija, „kokia 12-ka metų ją vaidinu ir tik visai neseniai pajutau – pagaliau man pavyko“. Pokalbis su teatro ir kino aktore Gabija Jaraminaite.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Teisės maestro pavadintas Egidijus Kūris purtosi skambių terminų: „Aš viso labo VU profesorius“. Pradėjęs nuo fizikos studijų ir tapęs pripažintu teisės autoritetu, Egidijus Kūris pasakoja, kas yra Konstitucijos dvasia, ir prisimena, ką reiškė prieš ketverius metus pasakyti jo žodžiai, kad praėjus laikui, galvoja, jog kai kurie KT sprendimai galėjo būti kitokie. Jis įžvelgia labai didelių problemų dėl politikų skyrimo - Stasio Šedbaro ir Juliaus Sabatausko - į KT teisėjus, suabejoja ir J. Sabatausko teisėjo praktikos trūkumu, puse lūpų užsimena apie studijų problemas. E. Kūris kritikuoja valdančųjų veiksmus Kultūros, KAM ministerijose ir svarsto, kaip LRT valdymas galėtų užtikrinti jam visuomeninio transliuotojo statusą. Pokalbis su buvusiu KT pirmininku, EŽTT teisėju, VU teisės profesoriumi Egidijumi Kūriu.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Kovoti į Ukrainą jis išvažiavo vienas pirmųjų – 2022-ųjų kovą. Buvo Kosto Kalinausko pulko instruktorius-išminuotojas, tačiau teko grįžti, kai amžius ir sveikata pradėjo trukdyti. „Kai tu nespėji, juk kariai tavęs nepaliks, vadinasi, statai juos į pavojų“, – kodėl negalėjo ilgiau pasilikti, pasakoja Rimas Armaitis.23-ejus metus ištarnavęs „Aro“ išminuotoju, puikiai pamena tuos laikus, kai Lietuvoje darbo netrūko: banditai minavo ne tik tų, kuriuos laikė savo aukomis, bet ir saviškių namus, automobilius. O apie 2000-uosius viskas nurimo, darbo beveik neliko, prisimena R. Armaitis. Apie karą Ukrainoje jis gali papasakoti daug: kaip atrodė mūšiai dėl Bachmuto ir dėl Pokrovsko, pasirodo, skirtumas didžiulis, o korekcijas padarė dronai, kaip apmokomi kariai, kad patektų į frontą, kad ir ukrainiečių karininkai nevengia nesiskaityti su eiliniais, kad korupcijos neišvengia ir kariuomenė, ir koks didžiulis skirtumas tarp rusų ir ukrainiečių kariuomenių: ginkluotės 8:1, kartais ir 10:1, kareivių 8:1. Pokalbis su instruktoriumi-išminuotoju Rimu Armaičiu.Ved. Nemira Pumprickaitė.
„Mes Kubai parduodavome lajų, kurio Lietuvoje niekam nereikėjo, per Rygą į Lietuvą iš Kubos atkeliaudavo žuvys, kurias parduodavau suomiams, o jie mums siųsdavo maistelį vaikams, kuris buvo reikalingas kūdikiams, kai mamos neturėdavo savo pieno“. Kai klausaisi pirmojo po atkurtos nepriklausomybės prekybos ministro Alberto Sinevičiaus, supranti, kaip toli mes nuėjome ir kaip sunku buvo pirmiesiems ministrams, kai pinigų valstybė neturėjo, Rusija įvedė blokadą, o išgyventi reikėjo. Tada vyko pirk-parduok bendravimas su visu pasauliu, bet pirmiausia su buvusios Sovietų Sąjungos šalimis. Mainais į lietuviškus maisto produktus, odas, kailius į Lietuvą keliavo aparatūra, įvairūs agregatai, skalda keliams tiesti ir kiti reikalingi produktai. Kad sudomintum užsieniečius, kartais tekdavo ir netiesą pasakyti, pavyzdžiui, kad Katedroje palaidotas didysis kunigaikštis Vytautas, tačiau, kaip sako Albertas Sinevičius, taip reikėjo daryti, nes viskas buvo dėl valstybės. Pokalbis su Kazimiros Prunskienės vyriausybės prekybos ministru Albertu Simevičiumi.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Comments
Download from Google Play
Download from App Store
United States