Pas Nemirą

Dalią Henkę visi žino kaip Pasaulio lietuvių bendrijos pirmininkę, nes šias pareigas ji eina jau vienuoliktus metus. Ji gali ilgai kalbėti apie tai, kas lietuvius sieja su Lietuva, net jei jie yra išvykę, kodėl tokia svarbi jiems yra Lietuvos pilietybė ir todėl, kaip svarbu pakeisti Konstitucijos nuostatą, kad gavęs kitos valstybės, lietuvis praranda gimtosios šalies pilietybę. Tačiau mažiau žinoma, kaip pati Dalia atsidūrė Vokietijoje, nors išvyko, pasirodo, visai ne ten, kas jai padėjo išvykti ir kas nulėmė, kad ji nusprendė pasilikti, nors savęs meilės migrante ji nevadina. 23-ejų likusi našle su maža dukrele, ji vėl sprendė – grįžti į Lietuvą ar mėginti išlikti Hamburge. Pamėgino ir gyvena iki šiol. Laidoje – Dalios Henkės istorijos.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Prezidentas Valdas prisimena, kad kandidatuoti į prezidentus jį „užspaudė“ tuometiniai centristai – E. Bičkauskas, R. Ozolas. Nes iš pradžių jis atsisakė dalyvauti rinkimuose, o ir Alma Adamkienė nepalaikė tokios minties. Prieš tai jis buvo Stasio Lozoraičio rinkimų štabo vadovas ir sako, jie labai aiškiai suprato, kad rinkimų Lozoraitis nelaimės, bet reikėjo, sako, stengtis dėl Lietuvos, kad ji pasikeistų, kad pamatytų kitą pasaulį. Prisiminęs pralaimėjimą R. Paksui, V. Admkus sako, kad tai nulėmė milžiniška svetimos valstybės parama, apie kokią jis galėjo tik pasvajoti. Už viską šitam gyvenime Prezidentas, sako, dėkingas savo žmonai Almai, kuri visada jį palaikė. Jai ir pačiai kartais būdavo nelengva, tačiau jos nusivylimus, prisimena V. Adamkus, mačiau tik aš vienas. „Galiu Aukščiausiajam tik padėkoti už laimę gyventi su Alma“, – sako V. Adamkus. V. Adamkus dirbo 6-iems Amerikos prezidentams, o didžiausios jo simpatijos tenka R. Reagan'ui. Kodėl jis ir dauguma išeivijos remia respublikonus Amerikoje? Sako, kad suveikė Lietuvos „pardavimas“ Stalinui Potsdame. JAV atstovavo demokratas H. Trumenas. Pokalbis su prezidentu Valdu Adamkumi.Ved. Nemira Pumprickaitė.(Kartojama 2024 m. lapkričio 11 d. laida.)

Neįprastai miestuose atrodantys plakatai su statybų bendrovės KRS savininko ir generalinio direktoriaus Pauliaus Grigo plakatais iškart iškėlė klausimų, ar jis nesirengia dalyvauti rinkimuose. Nors jis to neatmeta, sako, dabar tokio motyvo neturi, bet galbūt ateityje būtent taip ir pasielgs. Pagal savo natūrą, sako, galėtų būti didelio miesto – Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos – meru arba premjeru. „Prezidento postas labiau tiktų mano žmonai“, –šypsosi jis. P. Grigas šiuo metu nemato priežasties, kodėl turėtų susieti save su kuria nors politine jėga, tačiau kvietimų jau sulaukė, tiesa, neatskleidžia, iš ko. Plakatai suteikė žinomumo, taip lengviau tvarkyti reikalus, kai esi atpažįstamas, kartu norėjęs paskatinti ir kitus, naujus veidus, kurių labai trūksta Lietuvoje, pasirodyti. Kita vertus, žinomumas turi ir kitą pusę. Apie ją, verslo filosofiją, teismą su „Klaipėdos vandenimis“, norą verslauti, įdarbinant daugiau žmonių, kuriems reikia vadovauti, – pokalbyje su statybų bendrovės KRS savininku Pauliumi Grigu.Ved. Nemira Pumprickaitė

Algirdas Morkūnas keliauja ne ten, kur patogu ir penkiažvaigždučiai viešbučiai, o kur nei jauku, nei saugu, dažnai be apsaugos vietinė valdžia net neleidžia po šalį keliauti. Sako, kad dažniausiai keliauja vienas, nes ten, kur jis nori vykti, niekas kitas nenori. Tarp ko aplankytų šalių – Šiaurės Korėja, Afganistanas, Čadas, Bolivija, Venesuela, Kolumbija, Brazilijos ir Bangladešo lūšnynai. Visų neišvardinsi, nes jų per šimtą. Tik ką parvyko iš Tadžikistano, kur kalnuose kaimeliuose gyvena, regis visų pamiršti žmonės, ten nėra augalų, medžių, ten šalta, ožkos sudžiūvusios, valgo jie tik bulves, morkas ir duoną. Darbo nėra, tik namų ūkiai, bet jie jaučiasi saugūs, nes netoli Afganistanas, kai kyla ginkluoti konfliktai, jų neliečia. O dar jie turi privilegiją tiesiog iš savo kaimo stebėti snieginius leopardus, dėl kurių turistai važiuoja tūkstančius kilometrų be garantijų gyvūnus išvysti. Įdomiausios kelionių akimirkos su Algirdu Morkūnu.Ved. Nemira Pumprickaitė

Į pirmąją nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vyriausybę Rimvydas Jasinavičius atėjo po 5-erių metų vadovavimo „Vilmos“ gamyklai, kuri gamino magnetofonus, nors iš tikrųjų tai buvo karinio komplekso gamykla, valdoma iš Maskvos ir gaminusi pasiklausymo aparatūrą, lėktuvų „juodąsias dėžes“. Beje, pirmieji Sovietų Sąjungoje kasetiniai magnetofonai buvo pagaminti „Vilmoje“, vadovaujant R. Jasinavičiui. Nors pirmoje vyriausybėje jam vietos atsirado, premjeru tapus G. Vagnoriui, kaip sako R. Jasinavičius, ministru jis buvo neilgai: vieną dieną išgirdo, kad jo vadovaujama Pramonės minsiterija naikinama. Ir dabar jis laiko tai didžiausia klaida. Kurį laiką buvo bedarbis, nors mėgino įsidarbinti valstybės įmonėse, bet niekas nepriėmė. O tada į Lietuvą iš JAV atvažiavo jo jau pažįstamas verslininkas Benas Gudelis. Ir jie sukūrė „Benet Distributors“, kurioje ir uždirbo savo pirmąjį milijoną. Šiandien, įkūręs Turto akademiją, jis moko, kaip pats sako, kaip tapti kapitalistais, bet skausmingiausia tema lieka švietimas.Ved. Nemira Pumprickaitė