Bala žino

Tryliktojoje ir paskutinėje šio sezono „Bala žino“ laidoje su folkloriste ir mitologe dr. Radvile Racėnaite kalbėsimės apie pranašingus ženklus tradicinėje lietuvių kultūroje. Aiškinsimės, iš ko buvo sprendžiama apie žmogaus likimą nuo gimimo iki vedybų, kodėl namų traškesiai ir keisti garsai galėjo pranašauti nelaimę, kaip ateitį „nujausdavo“ paukščiai ir gyvūnai ir ar blogą ženklą buvo įmanoma neutralizuoti. O svarbiausia – ar ženklas buvo įspėjimas, leidžiantis pakeisti ateitį, ar tik žinia, kad tai, kas lemta, jau pradėjo pildytis? Ir kodėl dar ir šiandien skaičius trylika, juoda katė ar paukštis prie lango vis dar priverčia bent trumpam suabejoti atsitiktinumu?Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys

XX a. 8 deš. prof. Norbertas Vėlius knygoje „Mitinės lietuvių sakmių būtybės“ išskyrė nepaprastų žmonių kategoriją, į kurią pateko raganos, burtininkai, žmonės blogomis akimis, užkalbėtojai, dvasregiai ir vilktakiai. Nors iki šių dienų „išgyveno“ ne visi suminėtieji, tačiau tautosakos rinkimo ekspedicijų metu uždavus pašnekovams klausimą apie galią kenkti, kartais galima išgirsti labai netikėtų istorijų, šiurpinančių asmeninių patirčių ar perpasakotų kitų žmonių nutikimų, kurie liudija, kad raganos, vadinamąsias blogas akis turintys žmonės, ar kiti, ypatingų galių turintys asmenys tebeegzistuoja ir net visai aktyviai veikia bendruomenėje. Tad apie raganavimo fenomeną XXI a. ir šiuolaikinių ekspedicijų patirtis laidoje kalbinsime Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkę, dr. Liną Būgienę.Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys

Pirmojoje epizodo dalyje aiškinomės, kodėl lietuvių tautosakoje velnias gali būti ir grėsminga antgamtinė būtybė, ir žmogaus lengvai pergudraujamas pasakų veikėjas. Antrojoje dalyje gilinamės į sritį, kuri velniui kelia ypač daug nesusipratimų, – žmogaus kūną ir lytiškumą. Lytinį aktą jis palaiko gręžimu ar kalimu, moters lytinius organus – sunkiai gyjančia žaizda, o ir savo paties anatomijos paskirtį išmano ne ką geriau.Šįkart kalbame apie vieną žiauriausių, bet kartu ir absurdiškiausių pasakų apie kvailą velnią motyvų – velnio kastraciją. Aiškinamės, ką tradicinėje kaimo kultūroje reiškė žodžiai „išromyti“, „išskapyti“ ar net „išgražinti“ ir kodėl velnias patiki, kad po tokios procedūros taps stipresnis, linksmesnis, gražiau dainuos ar net skaniai pavalgys. Kodėl pasakose velnio negailima? Ką kastracija reiškia ne tik jo kūnui, bet ir vyriškumui bei garbei? Ir kaip kerštauti sugrįžęs nelabasis dar kartą apgaunamas?Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys

Vienur velnias klaidina žmogų, kėsinasi į jo sielą ir slepia tikrąjį savo pavidalą, kitur padeda nudirbti darbus, laikosi susitarimų ar pats tampa žmogaus apgaulės auka. Kodėl lietuvių tautosakoje velnias toks skirtingas?Šiai temai skiriamas dviejų dalių „Bala žino“ epizodas. Pirmojoje dalyje – grėsmingas mitologinių sakmių velnias ir jo komiškoji atmaina – pasakų kvailasis velnias. Aiškinamės, kodėl nepaprastos jėgos turinti būtybė taip dažnai pralaimi žmogui, kaip velnias supranta žmonių darbus, kalbą ir kūną, kodėl moters tarpkojį palaiko negyjančia žaizda, o plauką – kreiva viela. Nuo chtoniškojo pasaulio ir velnio sutarčių su žmogumi iki obsceniško juoko bei anasyrmos. Ar velnias iš tiesų kvailas, o gal tiesiog pernelyg patiklus? (S)Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys

„Kaime nusibodo lašiniai ir duona“, – byloja tarpukario romansas. Tačiau ar tikrai kaime maitintasi tik tuo? Šioje laidoje leisimės į trumpą istorinę gastronominę kelionę: su prof. dr. Rimvydu Laužiku kalbėsime apie lietuviškus ir Lietuvoje pamėgtus patiekalus, pažvelgsime į nacionalinio kulinarinio kanono formavimąsi ir sužinosime, koks iki šiol mėgstamas gaminys savo gamybos technologija siekia bronzos amžių.Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingris