„Smegenys, kaip ir raumuo, ką treniruoji, tą ir turi. Jei mums pavyksta nulaužti „išgyvenimo režimą“, mes stipriname save“, – pasakoja laidos viešnia psichologė, vadybos konsultantė Solveiga Grudienė. Dėkingumas yra galinga emocija, galinti padidinti laimės jausmą, o taip pat pagelbėti sunkiais gyvenimo momentais.Kodėl ir kaip į mūsų gyvenimus ateina dėkingumas būtent tuomet, kai išgyvename sudėtingus etapus? Kokia dėkingumo nauda? Ką apie tai sako tyrimai? Nuo ko pradėti dėkoti, kaip atrasti dalykus, už kuriuos galime būti dėkingi? Kokios praktikos rekomenduojamos?Paskutinėje šių metų laidoje – pokalbis apie dėkingumą ir jo galią.Ved. Žydrė Gedrimaitė
Šventės neretai kelia ne tik džiaugsmą, bet ir nerimą. Ir vienišumas švenčių metu gali sukelti stipresnius jausmus. Kaip sušvelninti šį jausmą, padėti sau ir kitiems ne tik švenčių metu, laidoje pasakoja Aldona Katilienė ir Laura Balčiūtė – projektų 60+ autorė ir senjorų draugė.„Aš gyvenimą švenčiu, nebūnu viena, einu į žmones ir būnu su žmonėmis, gyvenu savo gyvenimą”, – pasakoja 77-erių Aldona, kurios gyvenimas pilnas savanorystės ir įvairių veiklų. „Noriu jaunus žmones pakviesti pabendrauti su senjorais, gal tiesiog pasivaikščioti, arbatos atsigerti“, – laidoje sako Laura. O Aldona dar kviečia nepamiršti dėkoti ir apsikabinti, kad „akys žibėtų ir širdyje šviesu būtų“.Ved. Žydrė Gedrimaitė.
„Man išgyventi labiausiai padėjo skaudžios patirties įprasminimas, bendruomenės, kurioje jaučiuosi saugiai, radimas“, - sako Viktorija Andreikėnaitė – SafeTalk ir A-SIST mokymų lektorė, „Žvelk giliau“ projekto ambasadorių koordinatorė, daugiau nei prieš dvidešimt metų išgyvenusi tėčio savižudybę.„Labai svarbu, kad kiekvienas žmogus pastebėtų galimos savižudybės artėjimo ženklus“, - laidoje pasakoja Julija Meišimė – Savižudybių prevencijos mokytojų asociacijos pirmininkė.Gyvename sudėtingu metu – visuomenės susiskaldymas, karo grėsmė, artėjančios šventės, kaip ir daugybė blizgučių dar labiau paaštrina psichikos sveikatos problemas. Laidoje priminimas, kas labai svarbu kiekvieną dieną, į ką turėtume atkreipti dėmesį, kaip elgtis, kad padėtume tiek sau, tiek greta esančiam išgyventi emocines duobes. Pašnekovės pasakoja, kad labai svarbu mokėti padėti ne tik kitam, tačiau ir pačiam sau. Gruodžio 13- oji - Šviesos, šv. Liucijos diena. Šviesus pokalbis apie su-dėtingus dalykus.Ved. Žydrė Gedrimaitė.
Kokia yra šiuolaikinė karta? Ar noriai priima kitokį? Ar šiuolaikinė mokykla yra stereotipiška erdvė? Kokia reali situacija mokyklose šiandien?Laidoje dalyvauja istorijos mokytojas, švietimo aktyvistas Antanas Jonušas, Sandra Gaučiūtė – „Nepatogaus kino klasės“ programos vadovė, Atviros Lietuvos fondo projektų vadovė ir neformaliojo ugdymo fanė ir kino kūrėja, edukatorė, dirbanti su vaikais ir jaunimu formaliajame švietime ir neformaliame ugdyme Augustė Baltrūnaitė.„Man teko mokytis mokykloje, kuri buvo tikra patyčių mokykla“, - sako mokytojas Antanas Jonušas, - „dabar tokios neigiamos aplinkos yra mažiau, vyksta daug įvairių mokymų“. „Staiga tapau patyčių objektu, net negalėjau suprasti, kodėl staiga man kimbama į plaukus tik dėl to, kad aš esu“, - pasakoja Augustė Baltrūnaitė, - „dabar stebiu pokytį, nors dar reikia daug nuveikti“.Apie svarbias kino festivalio „Nepatogaus kino klasės“ veiklas įvairiose temose, edukacijas, mažinančias atskirtį, keičiančias požiūrį, laidoje pasakoja Sandra Gaučiūtė: „Girdime, kad edukacijos veiksmingos ne tik vaikams, tačiau jos labai vertingos ir mokytojams. O Įvairovė yra sveikintinas dalykas ir leidžia mums būti stipresne visuomene“.Ved. Žydrė Gedrimaitė.
Laidos pabaigoje paralimpietė disko metikė Oksana Dobrovolskaja, jos brolis Andrejus ir sesuo Jelena susižvalgo, nusijuokia ir sutartinai sako: „Taip atvirai apie savo šeimą, mūsų tarpusavio santykius dar niekada nekalbėjome“. Vyriausioji iš jų – Jelena – pasakoja, kaip ji, augdama neregių šeimoje, jautėsi kitokia ir dar vaikystėje taip pat norėjo nematyti. Andrejus buvo tas žmogus, kuris lydėjo sesę Oksaną į startą, ir pasakoja, kad ne iškart suprato, kad bronza jau laimėta. Tačiau apie Oksanos sužadėtinį jis turi tvirtą savo nuomonę. O Oksana, paklausta kas svarbiau – sportas ar šeima, nesuabejojusi atsako – šeima.Atviras, nuoširdus pokalbis apie nelengvą, tačiau mielą visos šeimos kelią link Oksanos pergalių tiek sporte, tiek asmeniniame gyvenime.Ved. Žydrė Gedrimaitė.
„Buvo akimirkų, kai bijojau garsiai džiaugtis, nes rytojus galėjo viską atimti. Bet liūdėti negalėjau – liūdesys žudo viltį. Ir - reikėjo veikti“, – sako Veronika Valančienė – dvynukių ankstukių mama. Laidoje išgirsime Viltės ir Ievos istoriją nuo 500 ir 615 gramų iki šviesių, žaismingų 7-mečių mergaičių. 150 dienų ligoninėje, grįžus namo, vienai iš dukryčių buvo būtinas deguonies aparatas... „Tai tik viena iš daugelio istorijų, o kasdien gimsta 2-3 neišnešioti naujagimiai“, – antrina pati neišnešiotukę auginanti Jolanta Leonavičiūtė-Grigorjevienė, asociacijos „Neišnešiotukas“ atstovė ryšiams su visuomene.Ved. Žydrė Gedrimaitė.
Edvardas iki transplantacijos diabetu sirgo apie dvidešimt keterius metus. Trejus metus buvo dializuojamas. 2014 m. jam atlikta kasos inksto komplekso transplantacija. Ir jau vienuolika metų Edvardas gyvena be insulino injekcijų ir dializių.„Diabetas „suvalgo“ inkstus, pažeidžiamos kraujagyslės, išsivysto aterosklerozė“, – laidoje sako gydytoja nefrologė, gydanti Edvardą, Ilona Rudminienė.Kasos inksto komplekso transplantacijos Lietuvoje atliekamos nuo 2008 m., tokių transplantacijų per metus atliekama vos viena ar dvi. Operacijas atliekantis docentas Vitalijus Sokolovas atskleidžia jų sudėtingumą ir prisimena pačią pirmąją atliktą inksto komplekso transplantaciją: „Iškart pastebėjome gerėjančius pacientės rodiklius“. Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Komunikacijos skyriaus vyr. specialistė Renata Bruzgienė kviečia nenusiminti, išgirdus diagnozę: „Diabetas šiandien – jau ne nuosprendis“.Minint Pasaulinę diabeto dieną – pokalbis apie kasos inksto komplekso transplantaciją ir kitus diabetą stabdančius gydymo būdus.Ved. Žydrė Gedrimaitė.
„Pradėsiu nuo pirmadienio. Ne, gal pradėsiu nuo sausio 1-osios“, - daug kartų sakė sau Ieva Brogienė. Ir, sau pasakiusi, kad tai paskutinis mėginimas numesti svorio, pradėjusi sveikai maitintis, atsikratė 24 kilogramų. „Per 8 mėnesius išmokau suprasti, ką ir kodėl dedu į burną“, – laidoje pasakoja pašnekovė. Dietistė Ieva Balnionė dalijasi receptu: „Pirmiausia atkreipkite dėmesį į savo sveikatą ir leiskite sau gyventi pilnavertį gyvenimą“.Ar žinojote, kad mes nepaveldime pilnumo geno? Pokalbis, skirtas Europos sveikos mitybos dienai.Laidos vedėja Žydrė GedrimaitėVed. Žydrė Gedrimaitė
„Nėra šventojo be praeities ir nusidėjėlio be ateities“, - cituodamas popiežių Pranciškų, kunigas, priklausomų žmonių bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjas ir vadovas Kęstutis Dvareckas pasakoja apie savo ir kitų priklausomų žmonių kelią. Priklausomo žmogaus artimieji neretu atveju savo noru įsisuka į priklausomybės palaikymą, ne į pagalbą sveikti. „Per daug mačiau artimųjų kančių, kurie lieka tik su kuprine ant pečių, viską praradę, prie mylimo priklausomo žmogaus kapo“, - pasakoja kunigas. Ir kviečia mylėti besąlygiškai, net jei tai reikštų santykių pabaigą: „Priklausomybės atveju labai tinka posakis: kuo blogiau – tuo geriau“.Lapkričio 1-ąją – Visų šventųjų dieną – minima ir Tarptautinė kovos su narkomanija diena.Ved. Žydrė Gedrimaitė.
„Aš nepasakysiu tikslaus skaičiaus operacijų, kiek man teko išgyventi. Manau, virš 20 tai tikrai“, - sako vos dvidešimt aštuonerių metų vertėja Urtė Atkucevičiūtė. – „Tarp operacijų ir visų sunkumų vyksta daugybė gerų ir gražių dalykų. Gyvenime aš renkuosi koncentruotis į tai“.„Tėvams buvo pasakyta, kad aš neišgyvensiu, tačiau, kaip matote, prognozės nepasitvirtino“, - šypsosi kita pašnekovė Ieva Gaučaitė, kuri ne tik savarankiškai pasirūpina savim, bet, kaip ir Urtė, baigė mokyklą, mokėsi universitete, siekia savo svajonių ir tikslų išsipildymo.Abi merginas vienija bendra diagnozė - spina bifida. O spalis yar minimas kaip šios diagnozės pažinimo mėnuo. Pokalbis, kuriame išgirsite atvirus pasakojimus apie šią ligą ir merginų svajones, kasdieninius rūpesčius ir tikslus bei jų siekimą. Merginų pavyzdys rodo: nors ši būklė yra nepagydoma, su tinkama medicinine priežiūra bei asistuojančių žmonių pagalba stuburo smegenų išvaržą turintys žmonės gali gyventi, mokytis, dirbti, kurti santykius ir siekti savo užsibrėžtų tikslų.Ved. Žydrė Gedrimaitė
Kaip jaučiatės šį rudenį? Kai prastėjant orams mus visus vis dažniau užklumpa slogi nuotaika, tampame vangesni, neretai ir motyvacija apleidžia. Prie viso to dar prisideda dabartinis sociokultūrinis kontekstas – karai, ligos. Dėl informacinių technologijų nesunku paskęsti informacijos gausoje, o socialinių tinklų realybė neretai iškreipia tikrąjį suvokimą apie tai, kas aš esu, dėl ko esu.Šioje laidoje kalbamės apie motinystę ir patiriamus psichinės sveikatos patyrimus bei sutrikimus. Kristina Mažeikaitė, balsą tyrinėjanti muzikos terapeutė, vokalo mokytoja ir vieniša mama, sako: „Susidūriau su akistata, kas aš esu ir dėl ko esu?“. Giedrė Dambrauskaitė, humanistinių ceremonijų vedėja atvirai pasakoja apie ją ištikusią psichozę po gimdymo: „Tik pagimdžius, pradėjo ryškėti pogimdyminės psichozės požymiai. Man vaidenosi veidai, išgyvenau ryškius emocijų pliūpsnius. Jaučiausi kaip visatos valdovė“. Tiek Kristina, tiek Giedrė yra iniciatyvos „Žvelk giliau“ ambasadorės.Trečioji laidos viešnia Nida Vildžiūnaitė - iniciatyvos „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorių koordinatorė, Pogimdyvinės depresijos centro įkūrėja pasakoja, kad pogimdyvinė depresija ir kiti iššūkiai motinystėje nepriklauso nuo sezoniškumo ar nuo to, kelintą kartą moterys tampa mamomis.Ved. Žydrė Gedrimaitė
Donorystėje po mirties – viskas yra konfidencialu, o gyvojoje donorystėje mes pažįstame vieni kitus. Kai kamienines kraujodaros ląsteles dovanojame nepažįstamajam – praėjus dviems metams, gavus abiejų pusių sutikimus – galima bendrauti – susitikti, dėkoti ir džiaugtis gyvenimu. Apie vieną iš tokių susitikimų – pokalbis laidoje.„Jūs neįsivaizduojate, ką reiškia apkabinti žmogų, kuris išgelbėjo tavo vaiko gyvybę“, - sako aštuonmečio Jokūbo mama Birutė Sedžiakienė.Santaros klinikų Kamieninių kraujodaros ląstelių registro vadovė gydytoja hematologė Rita Kviliūtė pasakoja apie kaulų čiulpų donoro paieškos procesą, donoro tyrimą ir ruošimą donacijai, po to – pasiruošimą transplantacijai ir kviečia tapti kaulų čiulpų donorais: „Užsukite pas mus kaip potencialūs donorai, o ne kaip pacientai, kuriems reikalinga transplantacija“.Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktorė Audronė Būziuvienė primena, kad kiekvienas galime prisidėti prie sergančiųjų vilties išpildymo.Antrąjį spalio šeštadienį minima Pasaulinė organų donorystės diena.Ved. Žydrė Gedrimaitė
„Mokykla yra mūsų visuomenės atspindys“, - sako vilnietė istorijos mokytoja Erika Meškauskienė ir papildo, kad kiekvienas laikmetis formuoja savitas asmenybes. O jei skundžiamės, kad su mūsų vaikais kažkas negerai, atsigręžkime į save ir paklauskime savęs, ką darome ne taip. Kita pašnekovė - pradinių klasių mokytoja šiaulietė Daiva Žičkienė pasakoja, kad sunkų darbą atperka vaikų meilė ir noras bendrauti. Ji primena visiems: „Raskime kokybiško laiko savo vaikams“. O mokytojos keliu Daiva pasuko, kai nerado, kas mokytų jos autistišką sūnų.Kaip šiandien jaučiasi mokytojai? Apie kasdieninį darbą ir meilę mokiniams, apie nesibaigiančias reformas, nuolatinį mokymąsi ir apie tai, kokie svarbūs kiekvieno mūsų pasirinkimai – pokalbis laidoje, skirtoje Mokytojo dienai.Ved. Žydrė Gedrimaitė.
Kokia yra socialinio darbo esmė? Kokie mitai gaubia šią specialybę?Minėdami Lietuvos socialinių darbuotojų dieną, laidoje kalbamės su socialinėmis darbuotojomis: Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro Pagalbos šeimai skyriaus vedėja Janina Rageliene ir atvejo vadybininke Rita Trečiakauskiene.Pašnekovės pasakoja, kaip ir kodėl jos rinkosi dirbti socialinį darbą, su kokiomis situacijomis susiduria kiekvieną dieną ir paneigia dažnai girdimą nuomonę, kad socialiniai pedagogai dirba tik su asocialiomis šeimomis: „Kylančios įvairios socialinės problemos nesirenka statuso ar tautybės, visuomeninės padėties. Sunkumų gali iškilti bet kurioje šeimoje. Svarbu – nebijoti kreiptis pagalbos“.Ved. Žydrė Gedrimaitė
Mažosios kovotojos Ignės, gimusios su dauno sindromu ir šiuo metu dar kovojančios su onkologine liga, mama Simona Mikšytė laidoje sako, kad labiausiai jų šeimai nereikia užuojautos ir liūdnų žvilgsnių. Kita pašnekovė Renata Dilienė, kartu su vyru globojanti šešerių metų berniuką, jau seniai organizuoja įvairias labdarines veiklas ir labai stengiasi pagelbėti likimo nuskriaustiems vaikams.Rugsėjis – auksinio kaspino mėnuo, kurio metu ypatingas dėmesys skiriamas vėžiu sergantiems vaikams. Laidoje - pokalbis ne tik apie sergančius vaikus. Tai - pokalbis ir apie mus visus, pokalbis apie tai, kiek dar liko mumyse gerumo.Ved. Žydrė Gedrimaitė.
Pokalbis su vyrais apie vyrus. Kaip jie priima iššūkius, kaip su jais tvarkosi. Ar vyrai verkia? Ar ašaros vyro akyse, jų manymu, pergalė ar pralaimėjimas?Šioje laidoje dalyvauja triatloninkas, renginių vedėjas, specialusis pedagogas, logopedas, tėtis, auginantis įvaikintą sūnų, Arnas Šimonis ir fotografas, vaizdo turinio kūrėjas Giedrius Matulaitis, kurio gyvenimas aukštyn kojomis apsivertė, kai prieš trejus metus staiga mirė jo buvusi žmona. Tą dieną jis liko vienas su dviem autistiškais sūnumis.Nekasdieniškos istorijos atvirame ir jaudinančiame pokalbyje.Ved. Žydrė Gedrimaitė.
„Nekalbėjimas kalba tos šalies, kurioje gyveni, yra nusiteikimas prieš tą šalį“, - laidoje lietuviškai sako tik ketvirtus metus Lietuvoje gyvenantys ukrainiečiai karo pabėgėliai Ihoris, turintis autizmo spektro sutrikimą, ir jo mama Svitlana Didukh Romanenko. „Nebijokite klysti, kalbėkite lietuviškai“, - kviečia Sonia Labunskaja, turinti cerebrinį paralyžių, pati susiradusi lietuvių kalbos kursus internete.„Tikrai lietuvių kalba nėra tokia neįkandama. Nepateisinama, kad net keliolika metų Lietuvoje gyvenantys kitataučiai vis kalba okupantų kalba“, - sako šios laidos svečiai - ukrainiečiai, karo pabėgėliai, su kuriais laidoje kalbame be vertėjo.Ved. Žydrė Gedrimaitė.
„Mane labiausiai nuliūdino, kad net didžiausiuose Europos miestuose trūksta pritaikymo žmonėms, judantiems neįgaliojo vežimėliu, - sako neseniai iš paskutinės kelionės grįžusi Monika Ošmianskienė. – Keltuose žmonėms su judėjimo negalia kajutės kainuoja brangiau, nors taip neturėtų būti. Tačiau tegul tai nesustabdo noro keliauti, juk kas ieško, tas randa ir gerų vietų“, - dalijasi pašnekovė.Pakutinėje šios vasaros laidoje – paskutinis laidų ciklo apie žmonių su negalia keliones pokalbis. Kita pašnekovė – regos negalią turinti Rasa Urbonaitė, taip pat patyrusi keliautoja. Rasa yra aplankiusi net 30 šalių ir keturiose iš jų gyvenusi ilgesnį laiką.Laidos vedėja Žydrė Gedrimaitė
Du žodžiai – „Lietuva“ ir „Kelionės“. Ką jie reiškia Lietuvos paralimpinės rinktinės kandidatei, neįgaliųjų vežimėlių tenisininkei Agnieškai Toločko ir irkluotojui, paralimpiečiui Augustui Navickui? Abiem šios laidos pašnekovams tenka daug keliauti, tad ir nuotykių bei iššūkių netrūksta.Agniešką pagauti Lietuvoje darosi vis sunkiau, o Augustas, prie visų savo veiklų, dar šiais metais organizuoja įtraukiąją banglenčių stovyklą Portugalijoje.Rugpjūčio 23-iąją, Baltijos kelio dieną, laidoje pokalbis apie keliones su žmonėmis, kurie garsina Lietuvos vardą.Ved. Žydrė Gedrimaitė.
Vasara tęsiasi, ir mes tęsiame laidas, kuriose savo kelionių patirtimis dalijasi žmonės, turintys kokią nors negalią. Šioje laidoje kalbamės su Edita, kuri taip ir prisistato – Edita Keliauninkė. Edita studijoje ne viena, ji su savo vedliu šuniu Gio. Kita viešnia – Roberta Orlauskaitė, šiuo metu laukiasi antrojo vaikelio, tačiau dar visai neseniai grįžo iš tolimojo Mauricijaus, dar spėjo suskraidyti į Kretą. Panašu, kad nei kojos protezas, nei nėštumas Robertos aistros keliauti nestabdo.Edita sako, kad kelionės žmonėms su negalia – didelis iššūkis, ir paaiškina, kodėl ji taip mano, taip pat pasakoja, kad po vienos kelionės sumanė parašyti knygą. Roberta dalijasi, kad keliaujant asmenims su negalia kartais tenka susidurti su keistais nelogiškais ar net varginančiais reikalavimais, priklausomai nuo šalies, oro linijų ar net lankytinų vietų politikos.Ved. Žydrė Gedrimaitė.