Valentina White pastebi, kad visuomenei sunku suprasti besiskiriančias moteris, o skyrybos kaip reiškinys dažniausiai laikomas tik neigiamu dalyku. Tačiau, pasak pašnekovės, skyrybos gali būti su pliuso ženklu, kai jos tampa žūtbūtiniu reikalu. „Pirmuose santykiuose patyriau tiek smurto ir skausmo, kad ėmiau žalotis pati. Antruose – vyras netapo mano vedliu ir palaikymu, todėl supratau, kad mums geriau skyrium“, - pasakoja ji.Ved. Lavija Šurnaitė
Tris dešimtmečius sėkmingai karjeros laiptais IT srityje lipęs Dainius Jaudegis šią vasarą padarė didelį posūkį profesinėje veikloje ir tapo evangelikų kunigu. Šokiruoti kolegos įkalbinėjo Dainių pasilikti, nes pašnekovas buvo sėkmingas, ne vieną įmonę nuo bankroto pakėlęs, mylimas ir gerbiamas specialistas. Tačiau Dainius dėl savo sprendimo buvo ramus, nes ėjo į jį ne vienerius metus. Pasakojimas - kaip atrodo kelias nuo produktų vadybininko iki klebono.Ved. Lavija Šurnaitė.
Jau 10 metų Erika Juozelėnė gyvena laisvą be narkotikų gyvenimą ir jaučiasi nauju žmogumi. Žvelgiant į savo praeitį pašnekovei šiurpsta oda - būdama 15-19 metų amžiaus intensyviai vartojo kvaišalus, kol neatsidūrė ant mirties slenksčio.Dramatiškas Erikos virsmas, kuris nutiko kone per vieną naktį, ir sąmoningai kuriamas gyvenimas dabar, kuriame vyras, dukra ir mylimas kūrybinis verslas.Ved. Lavija Šurnaitė.
„Per gyvenimą einu su dviem didelėmis citrinomis rankose", - šypsosi Donata Banaitytė. Metaforinės citrinos - onkologinė liga, kuri moterį prispaudė 30-ies, kai turėjo du mažus vaikus ir vyko skyrybos su vyru po keliolikos drauge praleistų metų. Skyrybos Donatai tapo sunkesniu ir skaudesniu išbandymu nei liga, tačiau kartu tai tapo ir postūmiu imtis veiklos, apie kurią svajojo, bet vis nedrįso. Dabar Donatos širdyje yra gilus žinojimas, kad viskas bus gerai.Ved. Lavija Šurnaitė.
Ankstuke save vadinanti Dovilė Jakubkaitė tvirtai laiko gyvenimą savo rankose ir stovi ant kojų. Šios metaforos moteriai labai svarbios, nes kadaise, po sudėtingos kojos ilginimo operacijos, jai reikėjo išmokti vaikščioti iš naujo. Paskubėjusi gimti, Dovilė atsinešė ir daug sveikatos iššūkių į šį pasaulį: kūdikystę inkubatoriuje, operuojamą širdį, cerebrinį paralyžių, nuolatinius kojų ir kūno skausmus, silpną imunitetą ir dar daugiau.Pašnekovė pasakoja apie tėvų užsispyrimą ir ryžtą, kuris padarė proveržį dukros ligos istorijoje, apie tai, kaip jai pačiai sekėsi priimti save, ištverti patyčias bei tapti savo likimo šeimininke.Ved. Lavija Šurnaitė.
Tadas Pranaitis nelengvos emigranto duonos atsikando du sykius - Didžiojoje Britanijoje ir Danijoje. Atrodė, kad svetur žolė žalesnė, o iš dangaus lyja pelningais ir gerais darbais. Realybė pasirodė esanti kitokia: darbo laukimas skaičiuojant paskutinius pinigus ir mintant vien ryžiais, sudėtingos ir nesaugios gyvenimo sąlygos, apgavystės iš tarpininkaujančių lietuvių ir kt. Kantrybė Tadui trūko, kai suprato, kad yra laikomas daiktu, vergu, bet ne darbuotoju. „Aš tave nusipirkau ir dabar tu priklausai man“, - rėžė fermos Danijoje šeimininkas, kai Tadas norėjo aplankyti nelaimės ištiktą šeimą Lietuvoje. Nors patirtys užsienyje Tadą užgrūdino, minčių gyvenimą kurti svetur nebėra. Tadas jaučiasi laimingas gyvendamas Lietuvoje, kur begalė karjeros galimybių.Ved. Lavija Šurnaitė
„Visiems ir visoms primenu, kad man depresija“, – sako Akvilė Giniota, su šiuo psichikos sutrikimu susidurianti jau antrą sykį. Pirmą kartą depresija moterį prispaudė po vaiko gimimo, antrąjį – siekiant akademinių aukštumų.Kokių baimių ir stigmų vis dar esama kalbant depresijos tema bei kaip išmokti būti su ja?Ved. Lavija Šurnaitė.
Vidury baltos dienos Artūrą Čižiūną pakirtę skausmai pilvo juosmenyje sustabdė gyvenimą ir apvertė aukštyn kojomis. Savo sveikatą nuolat tikrintis linkusį Artūrą ilgoms savaitėms į ligoninę paguldė netikėtai pakrikę kraujo rodikliai. „Gydytojai lankė mane kraipydami galvas ir su tuntu studentų, buvau tapęs savo skyriaus talismanu, niekaip nepaliekančiu palatos lovos“, – juokauja pašnekovas.Ved. Lavija Šurnaitė.
Eglės Lasienės sūnui Taurui 6 metai, bet jo ligos istorija jau ilga, sunki ir pilna įrašų. Vaikui nustatyta sunki negalia, rimti raidos sutrikimai, jam reikalinga nuolatinė priežiūra. Kažkada nepažįstamos moters išgirstas pasakojimas apie savo neįgalų vaiką Eglei suteikė daug stiprybės, jėgų, vilties ir bendrystės jausmą, todėl šiandien savo sudėtingomis patirtimis ji dalijasi pati. „Motinystė, auginant sunkių ligų paveiktą vaiką, yra kitokia, netobula, bet labai tikra ir brangi“, - pasakoja moteris.Ved. Lavija Šurnaitė.
Vienas žinomiausių mokytojų Lietuvoje Alius Avčininkas pasakoja apie skaudžiais išgyvenimais dėl patyčių pažymėtą savo vaikystę, mokyklinius bei studijų metus. Ką patyčios padaro žmogaus sielai, kokius ilgalaikius pėdsakus palieka? Kaip atsitiesti, pasveikti ir ištiesti ranką kitam panašioje situacijoje?Ved. Lavija Šurnaitė.
Redos Aurylaitės ūgis – 1,24 m, tačiau tai netrukdo jai gyventi gyvenimo. Reda sukūrė šeimą, pagimdė dukrą, ėmėsi verslo ir nuolat kovoja už savo bei likimo draugų teises.Ved. Lavija Šurnaitė.
Gerdos sūnui sudėtinga širdies operacija atlikta, kai berniukui buvo vos dvi dienos. Moteris prisimena, kaip sunku buvo pasirašyti popierius, kad supranta visas grėsmes ir prisiima atsakomybę dėl sūnaus likimo...Šiandien Gerdos pirmagimis yra stiprus ir vikrus paauglys, o šeimoje auga dar du vaikai.Ved. Lavija Šurnaitė
Paula Čepinskaitė patyrė baisiausias anoreksijos ir bulimijos formas. Abi ligos merginą žalojo tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Perėjusi valgymo sutrikimų pragarą, Paula savo istoriją surašė į knygą: jei savo beprotiškai nepatogiu atvirumu išgelbėsiu bent vieną merginą ar vaikiną, būsiu laiminga.Ved. Lavija Šurnaitė.
Kristina Savickytė – viena tų žinomų Lietuvos moterų, kiurios drąsiai kalba nepatogiomis temomis. Švęsdama savo vidurio amžių, ji pasakoja apie krizes ir iššūkius, kurie nutinka metų virsme. Kristina pastebi, kad menopauzės tema apskritai yra vis dar paraštėse, nors garsiai apie ją kalbėti yra didelė būtinybė. „Ne tik kalbėti, bet ir girdėti, nes moterų reikalai nėra tik jų pačių reikalas, jų išgyvenimai turi rūpėti ir būti suprantami visiems, kurie yra šalia, – vyrams, vaikams, draugams etc“, – įsitikinusi K. Savickytė.Ved. Lavija Šurnaitė.
Kad yra autistiška, Tatjana Pleskevičienė sužinojo būdama jau 40-ies. Laikotarpį nuo vaikystės iki šių dienų ji prisimena kaip išbandymų metą, kuriame netrūko kančios, bandant suvokti, kodėl netelpa į socialinius rėmus. Žinia apie savo autistiškumą ne tik išlaisvino ją pačią, bet ir leido labiau suprasti sūnų, kuriam taip pat nustatytas šio spektro sutrikimas. Tatjana juokiasi, kad viusomenėje sklando mitas, jog visi žmonės yra truputį autistiški: „Negali būti truputį nėščias, kaip ir negali būti truputį autistiškas“.Ved. Lavija Šurnaitė.
Daiva Babilevičienė žalojančius, kitaip vadinamus toksiškus, santykius išgyveno ne tik su romantiniu partneriu, bet ir su savo tėvu. Pokalbis apie tai, kaip atpažinti sielą nuodijančius santykius ir atsiriboti nuo artimos aplinkos žmonių, kurie sukelia emocinį smurtą.Ved. Lavija Šurnaitė.
Milda Glebutė, paakinta artimųjų, pasirinko profesiją ne pagal pašaukimą, o dėl ekonominių sumetimų. Mildos tėvai muzikantai, pabijoję, kad dukrai bus sunku kurti ateitį, pasukus kūrybiniu keliu, įkalbėjo dukrą rinktis „solidesnę veiklą“ nei drabužių sritis.Milda prisipažįsta, kad šešerius metus kankinosi teisininkės kėdėje: kaustė gėdos jausmas ir baimė, ką kiti pagalvos, jei mes tokį prestižinį darbą, kol galiausiai išdrįso viską pradėti iš naujo. Pasakojimas apie psichologinį lūžį, artimųjų nepritarimą ir užsitarnautą drabužių stilistės sėkmę.Ved. Lavija Šurnait
Gintenio Dauparo pasakojimas apie tai, kaip paleisti ir atleisti motinai, kuri nesirūpino, nemylėjo, skriaudė ir manipuliavo - nuo sūnaus vaikystės iki paskutinės savo gyvenimo dienos.Ved. Lavija Šurnaitė
Beveik du dešimtmečiai asmeninio Evos Basevičiūtės gyvenimo paženklinti destruktyvių, toksiškų santykių su partneriais.10 metų santuokos, kurią Eva vadina klaida, tuomet po skyrybų gana greitai užmegztas naujas ryšys, kurį lydėjo psichologinis ir emocinis smurtas. Tik likusi viena ir išmokusi išbūti vienatvėje, pažinti save ir savo poreikius, neskubėti į naujus santykius, užaugino ir išlaisvino Evą kaip moterį ir asmenybę. Pirmiausia, mylėdama ir gerbdama save, ji galiausiai sutiko savo sielos draugą, su kuriuo puoselėja mylintį, auginantį ir džiuginantį santykį, kuris tęsiasi šešerius metus.Ved. Lavija Šurnaitė.
Rimantės Gasparaitienės šeima, laukdama eilės savo giminaičiams į senelių namus, apsisprendė globoti artimuosius savo namuose. Galvojo, kad tai bus laikinas poros mėnesių sprendimas, kol senoliai gaus vietą valdiškoje globos įstaigoje, bet ilgainiui pajuto, kad nori ir gali giminaičiais kasdien rūpintis patys. Rimantės namuose jau dvejus metus gyvena daugybės insultų pakirstas, sunkiai kūną valdantis ir nekalbantis uošvis, o prieš metus prie šeimos prisijungė ir Alzheimeriu serganti Rimantės mama.Pokalbis apie senolių karšinimo prozą ir poeziją.Ved. Lavija Šurnaitė.
ANDRIUS Azimutas
y