Aktorė Gabija Jarminaitė užaugo menininkų ir muzikantų šeimoje: Gražina Blynaitė ir Aleksandras Kernagis – jos seneliai – aktoriai, Vytautas Kernagis – dėdė – žinomas dainuojamosios poezijos autorius ir atlikėjas, renginių ir televizijos laidų vedėjas. Povilas Jaraminas – tėtis – žinomas pianistas, o mama - choro artistė. Gabija pasakoja, kad ilgai nešiojosi įžymių klano „kuprą“, net galvojo, kad nepavyks tapti aktore, bet pavyko – šiandien ji pati žinoma kino ir teatro aktorė, beje, sako, didelio skirtumo, kur vaidinti, nejaučianti, tiesiog turi darbą ir jį dirbi, nors yra atsisakiusi vaidmenų, kurie nieko bendra su ja neturėjo. O štai premjerės Ingridos Šimonytės vaidmuo sulaukė ne vieno komplimento, bet, šypsosi Gabija, „kokia 12-ka metų ją vaidinu ir tik visai neseniai pajutau – pagaliau man pavyko“. Pokalbis su teatro ir kino aktore Gabija Jaraminaite.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Teisės maestro pavadintas Egidijus Kūris purtosi skambių terminų: „Aš viso labo VU profesorius“. Pradėjęs nuo fizikos studijų ir tapęs pripažintu teisės autoritetu, Egidijus Kūris pasakoja, kas yra Konstitucijos dvasia, ir prisimena, ką reiškė prieš ketverius metus pasakyti jo žodžiai, kad praėjus laikui, galvoja, jog kai kurie KT sprendimai galėjo būti kitokie. Jis įžvelgia labai didelių problemų dėl politikų skyrimo - Stasio Šedbaro ir Juliaus Sabatausko - į KT teisėjus, suabejoja ir J. Sabatausko teisėjo praktikos trūkumu, puse lūpų užsimena apie studijų problemas. E. Kūris kritikuoja valdančųjų veiksmus Kultūros, KAM ministerijose ir svarsto, kaip LRT valdymas galėtų užtikrinti jam visuomeninio transliuotojo statusą. Pokalbis su buvusiu KT pirmininku, EŽTT teisėju, VU teisės profesoriumi Egidijumi Kūriu.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Kovoti į Ukrainą jis išvažiavo vienas pirmųjų – 2022-ųjų kovą. Buvo Kosto Kalinausko pulko instruktorius-išminuotojas, tačiau teko grįžti, kai amžius ir sveikata pradėjo trukdyti. „Kai tu nespėji, juk kariai tavęs nepaliks, vadinasi, statai juos į pavojų“, – kodėl negalėjo ilgiau pasilikti, pasakoja Rimas Armaitis.23-ejus metus ištarnavęs „Aro“ išminuotoju, puikiai pamena tuos laikus, kai Lietuvoje darbo netrūko: banditai minavo ne tik tų, kuriuos laikė savo aukomis, bet ir saviškių namus, automobilius. O apie 2000-uosius viskas nurimo, darbo beveik neliko, prisimena R. Armaitis. Apie karą Ukrainoje jis gali papasakoti daug: kaip atrodė mūšiai dėl Bachmuto ir dėl Pokrovsko, pasirodo, skirtumas didžiulis, o korekcijas padarė dronai, kaip apmokomi kariai, kad patektų į frontą, kad ir ukrainiečių karininkai nevengia nesiskaityti su eiliniais, kad korupcijos neišvengia ir kariuomenė, ir koks didžiulis skirtumas tarp rusų ir ukrainiečių kariuomenių: ginkluotės 8:1, kartais ir 10:1, kareivių 8:1. Pokalbis su instruktoriumi-išminuotoju Rimu Armaičiu.Ved. Nemira Pumprickaitė.
„Mes Kubai parduodavome lajų, kurio Lietuvoje niekam nereikėjo, per Rygą į Lietuvą iš Kubos atkeliaudavo žuvys, kurias parduodavau suomiams, o jie mums siųsdavo maistelį vaikams, kuris buvo reikalingas kūdikiams, kai mamos neturėdavo savo pieno“. Kai klausaisi pirmojo po atkurtos nepriklausomybės prekybos ministro Alberto Sinevičiaus, supranti, kaip toli mes nuėjome ir kaip sunku buvo pirmiesiems ministrams, kai pinigų valstybė neturėjo, Rusija įvedė blokadą, o išgyventi reikėjo. Tada vyko pirk-parduok bendravimas su visu pasauliu, bet pirmiausia su buvusios Sovietų Sąjungos šalimis. Mainais į lietuviškus maisto produktus, odas, kailius į Lietuvą keliavo aparatūra, įvairūs agregatai, skalda keliams tiesti ir kiti reikalingi produktai. Kad sudomintum užsieniečius, kartais tekdavo ir netiesą pasakyti, pavyzdžiui, kad Katedroje palaidotas didysis kunigaikštis Vytautas, tačiau, kaip sako Albertas Sinevičius, taip reikėjo daryti, nes viskas buvo dėl valstybės. Pokalbis su Kazimiros Prunskienės vyriausybės prekybos ministru Albertu Simevičiumi.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Kalbėtis su Gražina Arlickaite ir neklausti apie „Scanoramą“ tiesiog neįmanoma. Paklausta, ar svarstė kada nors perduoti festivalio rengimą kitam žmogui ir pačiai likti tik viešnia, „Scanoramos“ įkūrėja, jau 23-ejus metus vadovaujanti festivaliui, sako, kad tokia mintis jai niekada nekilo.Apie tai, kaip gimė „Scanorama“, kodėl ji paliko iki tol rengtas „Kino pavasario“ komandos gretas, apie kino studijas Maskvoje – nors buvo siunčiama į teatro studijas – ir ten sutiktus žmones, vėliau tapusius žinomais kino kūrėjais. Apie sugrįžimą į Vilnių, nes likti Maskvoje ji net nebuvo svarstusi, apie menininko pareigą būti „paskutiniu humanistu“ vartotojiškoje visuomenėje ir tikrą vienatvę, kai sunku sulaikyti ašaras – pokalbis su Gražina Arlickaite.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Rolandas Barysas, „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius, šiame leidinyje dirba nuo pat jo įkūrimo – tiksliau, nuo bandomojo numerio 1994-aisiais. Nuo 1995 metų, kai VŽ leidžiami be pertraukos, iki šiol jis eina vyriausiojo redaktoriaus pareigas, o kurį laiką buvo ir direktorius.Be šio leidinio, R. Barysas yra dirbęs vos keliuose kituose – ELTOS vyriausiuoju redaktoriumi ir žurnale „Forumas“. Žurnalistika jam – neatsiejama gyvenimo dalis, ir tai gerai paaiškina, kodėl jis taip aktyviai komentuoja viešąją politiką. Nors „Verslo žinios“ orientuotos į verslo auditoriją, ši sritis glaudžiai susijusi su politiniais sprendimais, todėl R. Barysas nevengia kritikos valdžios veiksmams – pavyzdžiui, taip vadinamai mokesčių reformai. Ar tai iš tiesų reforma, o gal destrukcija – svarsto jis.Interviu metu R. Barysas taip pat aiškiai pasako, ar ketina pasinaudoti valdžios pristatomu „dideliu nuopelnu“ – galimybe atsiimti sukauptas lėšas II pakopos pensijų fonduose.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Petro Vaitiekūno kelias į politiką prasidėjo Sąjūdyje. Vėliau buvo tarp tų, kurie pasirašė ant Kovo 11-osios Akto, buvo užsienio reikalų ministras G. Kirkilo Vyriausybėje, ambasadorius Latvijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Savo akimis matė Maidano įvykius ir Krymo aneksiją. Kryme išbuvo tris savaites nuo pirmųjų dienų, kai ten pasirodė rusų „žalieji žmogeliukai“. Puikiai prisimena, kaip ketvirtą ryto sulaukė skambučio iš Vilniaus su raginimu vykti į Krymą.Apie Lietuvos kelią jis kalba optimistiškai: ji labai daug pasiekė per tuos 35-erius metus ir pasieks dar daugiau, kad tik nebūtų karo. Ir dar keliskart pakartoja „kad tik nebūtų karo“. Pokalbis su signataru, ambasadoriumi, užsienio reikalų ministru Petru Vaitiekūnu.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Leonas Ašmantas – pirmasis energetikos ministras po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Iš viso jis dirbo 5-iose vyriausybėse 1990-1993 metais. Jam teko kurti ir Energetikos ministeriją, nes pradėjo dirbti 3 žmonės. „Premjerė K. Prunskienė, sakė, kad už viską atsakingi patys ministrai, tik, kai negalima klausimo išspręsti be vyriausybės, kreiptis į ją“, - pasakoja L. Ašmantas. O štai su premjeru G. Vagnoriumi iš viso buvo neįmanoma dirbti, prisimena jis. Ne vien apie darbą pasakojo buvęs ministras. Kaip kito ministro – Dariaus Kuolio – paprašytas iš ministerijos lėšų 1992 m. nupirko Lietuvai M. K. Čiurlionio paveikslą „Kapinių motyvas“, o tada kažkieno priskųstas vaikščiojo į prokuratūrą pas gen. prokurorą A. Paulauską, nes esą paveikslą pasisavino. Ir apie branduolinio raketinio variklio erdvėlaiviui į Marsą kūrimą, nes buvo vienas iš kūrėjų. Pokalbis su pirmuoju energetikos ministru Leonu Ašmantu.Ved. Nemira Pumprickaitė
Pokalbis prasidėjo nuo TV videofilmo „Raudonmedžio rojus“, pasakojusio apie Smetonos laikų gyvenimą Kaune, o tada persikėlė į teatrą, kodėl žiūrovai išeina iš spektaklių, o jie gauna apdovanojimus. Kodėl žiūrovai ne visada susikalba su kūrėjais? Apie kūrėjų ydas ir švietimo įtaką jaunam žmogui. Bet, svarbiausia, apie kūrybą: kitąmet sukaks 50 metų, kai jis scenoje. Kaip ketina paminėti? Ar iš viso ketina tai daryti? Pokalbis su aktoriumi ir režisieriumi, Nacionalinės premijos laureatu Valentinu Masalskiu.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Žurnalistė, garsėjanti kietu būdu ir bekompromisiais klausimais. Tai apie Ritą Miliūtę. Šiandien ji užsiėmusi parama Ukrainai, sako, po to, kai prieš mažadaug pusantrų metų įkūrė VšĮ, kad galėtų telkti lėšas, jau surinko apie milijoną eurų, nors dažniausiai aukotojai tie patys žmonės. Prie tokių, kurie reikalauja nuimti Ukrainos vėliavas mūsų parlamente, pavardės, sako, negalinti pridėti „gerbiamas“. Jau kuris laikas kartu su Rita paramą į Ukrainą gabena ir jos sūnus, kaip ji pati sako, „kūdikis“. Kai iškeliauja, mažoji Meška lieka patikimose rankose, turi gerą guvernantę, juokauja Rita. Apie šunis ji galėtų kalbėti ilgai, todėl nustebina kartą ištarti žodžiai, kad kai išeis iš televizijos, laikys pulką avių. Kodėl avių? Atsakymai, kaip ir pamąstymai apie žurnalistikos „paklydimus“ laidoje „Pas Nemirą“.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Jeigu pamėgini ieškoti informacijos apie politologę, MRU lektorę Rimą Urbonaitę internete, tai jos ir daug, ir labai mažai. Daugybė politologinių vertinimų, daugybė komentarų apie rinkimus, partijas, politikus, vyriausybes ir koalicijas, tačiau apie ją pačią informacijos labai mažai. Beveik nieko, galima sakyti. Todėl šįkart nė žodžio apie politiką, šįkart apie laiką, tiesą, vaikystę, šeimą ir tragedijas, savo pačios jausmus, pokalbius su savimi, profesijos pasirinkimą. Politologė Rima Urbonaitė pasakoja apie save ir nevertina kitų.Vedėja Nemira Pumprickaitė.
Karolis norėjo tapti režisieriumi, bet tapo politologu. Pradėjo dirbti LRT užsienio naujienų redaktoriumi, tačiau po pirmojo savo trumpametražio filmo išėjo kurti naujo, užsiminęs, jog greičiausiai sugrįš. Tik filmą pastatys. Nesugrįžo, negana to, ėmėsi vaidybinio filmo „Nova Lituania“, kuris buvo apdovanotas ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniuose festivaliuose. Dabar Karolis pristato naują savo filmą „Badautojų namelis“. O pats tapo vienu iš kultūros bendruomenės sąjūdžio prieš „Nemuno aušros“ partiją Kultūros ministerijoje veidu. Apie filmus ir kultūros bendruomenės protestus pokalbis su režisieriumi Karoliu Kaupiniu.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Rūkyti, sako, pradėjau 5-erių, 8-erių mamai pasakiau, kad mečiau, ji labai juokėsi. Ką rūkyti, problemos nebuvo, iš senelio „Primą“ vogiau, pasakoja operos dainininkas Vaidas Vyšniauskas. Buvo ir didesnių nuodėmių: jaunystėje sumušė žmogų, buvo iškelta byla, o tada jo gyvenime atsirado tikėjimas. Kartu su juo ir gerosios permainos – sužinojo, kad byla nutraukta. Prieš trejus metus, jau vykstant karui Ukrainoje, nuvyko dainuoti į Minsko operos teatrą ir tapo nepageidaujamu Lietuvoje. Tada, norėdamas įrodyti, kad nėra Rusijos ir Baltarusijos rėmėjas, kelis kartus vyko į Ukrainą, kur rengė koncertus, susitikinėjo su žmonėmis. Nors tada gynėsi, mėgindamas pateisinti savo „Otelo“ ariją Minske, šiandien sako, kad vykti nereikėjo. Šį rudenį gavo vaidmenį LNOBT, tiesa, ir čia neapsiėjo be problemų. Apie gerus ir blogus gyvenimo nutikimus su operos solistu Vaidu Vyšniausku, kuris už Lietuvos ribų žinomas kaip Kristian Benedikt.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Verslą jis pradėjo būdamas labai jaunas, todėl bankrotai, praradimai ir vis nauji mėginimai pradėti iš naujo neprivertė atsižadėti noro turėti savo verslą ir užsidirbti. Pradėjęs nuo bulvių, tulpių ir Jugosalvijos, vėliau perėjo prie zefyrų, šlepečių, taukų, žuvų, kiaulienos, laivų, net banko pastato statybos. Dabar jis šokoladinių savininkas. Ir, kai paklausi, kas sugalvojo būtent tokius šokoladinius saldainius, tortus ar ledus, jis atsako: 90 procentų to, ką pardavinėjame, autorius esu aš pats. AJ šokoladinės veikia ne vien Lietuvoje, yra Rygoje, dvi – Floridoje, ten dar ir viešbutis. Tai grynas šeimos verslas, nors kažkada dalis akcijų buvo arba mėgintos parduoti, bet nepavyko, arba parduotos, bet atpirktos. Labai įdomi gyvenimo ir šokolado verslo istorija paties „AJ šokolado“ įkūrėjo ir savininko Algimanto Jablonsko pasakojime.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Dar neseniai buvusios ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės viešoje erdvėje buvo daug, tačiau po pralaimėtų rinkimų, kai Laisvės partija nepateko į Seimą, ji pasitraukė ir iš pirmininkės pareigų, ir iš viešosios erdvės. Uždarė savo profilį feisbuke, nesirodė televizijose, nekomentavo portaluose. Šią vasarą pagaliau pasirodė žinia, kad A. Armonaitė įsidarbino sutelktinio finansavimo platformoje „InRento“.Nors tebėra Laisvės partijos narė, tačiau iš pokalbio aiškėja, kad nuo politikos nutolusi toliau, nei galima buvo tikėtis, nelabai noriai kalba apie politinę ateitį, dabar sieja savo gyvenimą su verslu. Dažnai būna Afrikoje. Daug klausimų ir atsakymų pokalbyje su Aušrine Armonaite.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Tremtyje gimęs Rimvydas Valatka pasakoja apie gyvenimą, kai tėvams buvo leista sugrįžti į Lietuvą, ir apribojimus, galiojusius tremtiniams. Baigęs tuometį Vilniaus Pedagoginį institutą, jis niekada nedirbo mokytoju, tačiau dabar dėsto studentams.Didžioji jo žurnalistinio darbo dalis susijusi su spauda, todėl jis gali paaiškinti, kodėl Lietuva liko bene vienintelė Europoje be spausdintų laikraščių. O žurnalistu jis tapo, pasirodo, visai atsitiktinai ir tam padėjo... alkoholis.Kas buvo tas girtuoklis, kuris, galima sakyti, palaimino Rimvydo Valatkos kelią į žurnalistiką, ar savaitraščio užsienio lietuviams „Gimtasis kraštas“ darbuotojai turėjo pereiti KGB filtrą ir kaip laisvė rašyti, ką jis nori, kainavo butą Vilniaus senamiestyje – pokalbis su žurnalistu ir signataru Rimvydu ValatkaVed. Nemira Pumprickaitė.
Šarūnas Černiauskas po šios vasaros gali vadintis žmogumi, kuris išvertė iš posto premjerą ir sugriovė visą vyriausybę. Jo pradėti tyrimai, prie kurių prisijungė ir Andrius Tapinas, privertė trauktis Gintautą Palucką. Pasirodo, premjeras galėjo išlikti poste, tam trūko labai nedaug, pasakoja Š. Černiauskas. Jis, beje, atskleidžia, kodėl apskritai susidomėjo Gintautu Palucku. Bet kol tapo tokiu tyrėju, teko prarasti reputaciją, kurią taip sunkiai atstatinėja, prezidentė atėmė valstybės apdovanojimą, o 2 tūkstančiai eurų laimės neatnešė – Šarūnas išvardins ir savo „turtus“. Pokalbis su žurnalistinių tyrimu „Siena“ įkūrėju ir vadovu Šarūnu Černiausku.Ved. Nemira Pumprickaitė
Viskas prasidėjo nuo močiutės priekaišto dėl priaugto svorio. Ji pradėjo bėgioti. Bėgiojo tol, kol ryžosi įveikti pirmąjį savo gyvenime maratoną. Tai buvo Paryžiuje 2011 m. Dabar Ieva Lobačiūtė yra nubėgusi visus garsiausius pasaulio maratonus, iš viso jų buvo apie 30. Tačiau to jau nepakako ir ji ryžosi bėgti ultramaratonus. Pietų Afrikos Respublikoje yra nubėusi 87 ir 92 km. O tada atėjo eilė ultratriatlonams, kai reikia nuplaukti 3,8 km, dviračiu nuvažiuoti 180 km ir nubėgti 42 km. Toks maršrutas pradangina 5 kilogramus ir kartais atima norą valgyti visą parą po finišo. Beje, bėgdama ilgus nuotolius Ieva valgo virtas bulves, apibarstytas druska. Bet, perspėja, tokiam maistui reikia pratintis, kitaip - bus bėda. Dabar Ieva planuoja bėgti Antarktidoje, nes nori būti bėgusi maratonus visuose žemynuose, ir nuplaukti ne 3,8 km, nors yra įveikusi ir 14, bet 33 km. Plaukimas – pati nemėgstmiausia rungtis, sako Ieva Lobačiūtė. Ar atlaikyti tokius krūvius ir neprarasti sveikatos jai padeda mama – vyriausia Lietuvos ragana Vilija Lobačiuvienė? Atasakymas – pokalbyje su maratonininke, ultramaratonininke, ultratriatlonininke Ieva Lobačiūte.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Jeigu į Zaporižios AE pataikys, apsaugok Viešpatie, tai pirmiausia pasižiūrėkit, iš kur ateina debesys. Jeigu iš pietų, tai iškart bėkit į vidų, susirinkę vaikus iš gatvės. Netikėkite tais, kurie sako, kad vėjas ne į mūsų pusę pučia. Nes vėjas ir pernaša – visai ne tas pats. O jei Astravo AE kas nutiktų, tai melskitės, jei pernaša bus iš Vakarų, bus mums labai tinkama, tai per kokias tris valandas jie bus Maskvoje. Audronė Galvonaitė prisimena ir Černobylio avariją, apie kurią turbūt ilgai būtume nežinoję, jei švedai nebūtų matavę taršos ir nepradėję trimituoti, kas vyksta. O Lietuvoje Černobylio radiacija pirmiausia atklydo į vakarinę dalį, į pajūrį.Sustabdyti klimato kaitos jau neįmanoma, galima tik prisitaikyti kurį laiką, nes jai skirtos konferencijos skęsta tuščiose kalbose – po 35 valandas ginčijamasi, kur dėti kablelį, sako A. Galvonaitė. Ir dar – ar kada susimąstėt, kad orus jūsų kieme gali pakeisti supermodernus, labai stipriai įšylantis stogas? Pokalbis su garsiausia Lietuvos metereologe, klimatologe dr. Audrone Galvonaite.Ved. Nemira Pumprickaitė.
Iš Lietuvos ji su tėvais pasitraukė 1944 metais, kai buvo vos 4-erių. Keli metai pabėgėlių stovyklose Vokietijoje ir atvykimas į Jungtines Valstijas, kur jau gyveno dėdė, o tada daugiau nei 50 metų Čikagoje ir Vašingtone. Apie sugrįžimą nebuvo minčių, bet „mes buvome susikūrę Lietuvą“ Amerikoje, sako Nerija Linkevičiūtė-Kasparas, „Amerikos balso“ bendradarbio Romo Kasparo našlė.Pirmąkart su vyru į Lietuvą ji sugrįžo 1990-aisiais, o po 15 metų parvažiavo visam laikui. Ponia Nerija prisimena savo operos solistės koncertinį gyvenimą, atliktas arijas Verdžio, Pučinio operose, gastroles po Pietų Ameriką ir Australiją. Dabar Amerikoje teliko tėvų kapai ir investicijos, nes akcijų biržose ji investuoja jau daugiau nei 50 metų. O dar kolekcionuoja Llardo ir Goebel porcelianą, senuosius Lietuvos žemėlapius, jos kolekcijoje ir daugiau nei 150 gaidžių. Apie gyvenimą Amerikoje ir Lietuvoje – pokalbis su buvusia operos soliste Nerija Linkevičiūte-Kasparas.Ved. Nemira Pumprickaitė.