Radijo paskaitos

Šįkart paskaita bus apie liaudiškąjį pamaldumą. Klausysimės istorikės Modestos Pakalnytės paskaitos „Lietuvos parapijų špitolės ir špitolininkai katalikiškosios Apšvietos epochoje“. Špitolė – lenkiškas žodis, reiškiantis prieglaudą seneliams, elgetoms, neįgaliesiems, įsipareigojantiems pagal galimybes patarnauti bažnyčioje. Lietuvoje špitolės pradėtos steigti XVI a. Prie parapinių bažnyčių kone visuotinai paplitusios XVII a., jos tapo itin reikšmingu pastoracinės struktūros elementu, kuomet ir Bažnyčia, ir Valstybė didelį dėmesį ėmė skirti socialinės rūpybos organizavimui ir reglamentavimui. Bažnyčios hierarchai primygtinai siūlė steigti naujas ir remontuoti senas špitoles, parapijų vargšams užtikrinti prieinamą medicininę pagalbą. Šie reikalavimai ne visada susilaukdavo norimo atsako, o vyskupų raštai dažnai likdavo tik formalumu, tačiau pradėjus vykdyti nuodugnesnes vizitacijas buvo sulaukta teigiamų pokyčių.Įrašyta Lietuvių literatūros ir tautosakos institute 2019 m. lapkričio 14 d.

Diskusija „Kas nužudė literatūros kritiką?“. Išgirsime pokalbį apie dabartinę kritikos padėtį. Sužinosime, kad apie 31 proc. žmonių į rankas nėra paėmęs nė vienos knygos. Įrašyta Nacionalinėje dailės galerijoje rugsėjo 21 d.

Diskusija „Visuomenė tyli, o knygos kalba“. Moderatorė Birutė Rutkauskaitė. Laidoje aptariama, kodėl psichinės ligos taip stigmatizuojamos. Ar paveiki psichologinė pagalba ir kaip pastebėti, kad žmogus nori išeiti iš šio pasaulio ir kt.Įrašyta Nacionalinėje dailės galerijoje rugsėjo 21 d.

Istorikės Vidos Girininkienės paskaita labiau primins neakivaizdinę ekskursiją po senąsias Vilniaus kapines. Daugiausia dėmesio bus skiriama Rasų, Šv. Petro ir Povilo (dar vadintų „Saulės“) ir Antakalnio kapinėms. Vida Girininkienė – viena pirmųjų Lietuvoje susidomėjusi kapinių kaip kultūros paveldo dalies tyrinėjimais paskaitoje pateikia istorinių žinių apie kapinių vienoje ar kitoje vietoje atsiradimą, jų paskirtį, architektūrinį ir landšaftinį savitumą, primena ten palaidotus įžymius žmones, aptaria istorinių Vilniaus amžinojo poilsio vietų dabartinę padėtį.

Pasirodo, senovėje miestiečiai dažnai neišvengdavo prievolės suteikti gyvenamąsias patalpas valdovo dvariškiams ar valstybės pareigūnams. Apie tai menotyrininko dr. Mindaugo Paknio paskaita „Vilniaus miestiečių prievolė priimti svečius XVI-XVII amžiuje“. Vilniuje rinkdavosi įvairios komisijos, vykdavo Vyriausiojo Tribunolo sesijos, buvo priimami aukšto rango svečiai. Kadangi erdvių užvažiuojamųjų namų mieste nebuvo, XVI amžiaus antroje pusėje vilniečiams įvesta nauja prievolė – priimti svečius savo namuose. Kokiais atvejais būdavo apgyvendinami atvykėliai, kas jie tokie buvo ir pagaliau, kokias sąlygas svečiai turėdavę vilniečių namuose?

Fribūro universitetas (1889–2019) – dvasios ir žinių, tautų ir kultūrų sandūroje. Girdėsite du pranešimus, įrašytus Bažnytinio paveldo muziejuje. Pirmąjį skaitys Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkas dr. Vykintas Vaitkevičius. Antrasis paranešėjas – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto darbuotojas dr. Justinas Dementevičius. Jo tema „Intelektualinės kirmgraužos. Fribūro universiteto patyrimai atkurtoje Lietuvoje".

Nuo Yuvalio Noah Harario ir jo „Homo sapiens“ pasirodymo 2011 metais galime drąsiai skaičiuoti negrožinės literatūros augimą, o pastaraisiais metais ir akivaizdų jos suklestėjimą bei masinį skaitomumą. Kas lėmė ir lemia, kad tokios knygos yra paklausios ir skaitomos būtent dabar? Apskritai, kodėl vis daugiau žmonių skaito faktinę literatūrą, išmoningai parašytas biografijas, bet ne grožinius tekstus? O jeigu atsigręžtume į lietuvių negrožinių knygų pasaulį, kodėl mūsų negrožinė literatūra yra kitokia nei, pavyzdžiui, anglakalbio pasaulio? Gal todėl ir neturime lietuviškojo Harario, bet ar jo mums išties stinga ir reikia? Šiuos ir kitus klausimus diskusijoje apie negrožinės literatūros knygas gvildens tie, kurie jas skaito, kritiškai reflektuoja ir leidžia. Dalyvauja Gediminas Baranauskas, Marija Šupa, Audrius Ožalas. Moderuoja Jūratė Čerškutė.Įrašyta Vilniaus knygų mugėje vasario 22 d.

2019-uosius Seimas yra paskelbęs Jono Žemaičio-Vytauto metais. Pratizaninis karas prieš sovietų okupaciją išryškino daugelį pasiaukojusių laisvės kovotojų. Generolas Jonas Žemaitis-Vytautas tarp jų užima ypatingą vietą. Jis net vadinamas ketvirtuoju Lietuvos Respublikos prezidentu. Paskaitą apie jį skaito Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė Teresė Birutė Burauskaitė. Ji sako, kad rėmėsi Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės (tai Jono Žemaičio marti) straipsniu „Generolo Jono Žemaičio vaidmuo partizaniniame kare".

Prieš 110 metų Sankt Peterburge Sergejaus Makovskio salone eksponuota Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Vasilijaus Kandinskio ir Marianos Veriovkinos kūrinių, kurie sulaukė neigiamos kritikų reakcijos, bet plačiai išgarsino jų kūrėjus. Klausysimės menotyrininkės dr. Laimos Laučkaitės paskaitos „Čiurlionis, Kandinskis ir Veriovkiną – ar jie buvo pažįstami?“Laima Laučkaitė, menotyros daktarė. Parašė monografijas „Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje”, „Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina“ ir kt.

Nepriklausomos Lietuvos kultūros istorijos kardiogramoje užfiksuotas ne vienas atvejis, kuomet menininko tekstas, spektaklis ar perfomansas supurtė visuomenę ir iššaukė prieštaringas reakcijas. Šiuokart epicentre – Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“. Ką su šiais skandalais susijusi audringa polemika gali mums pasakyti apie kūrėjų intencijas, susiklosčiusią situaciją konkrečiame meno lauke, pagaliau – apie konfliktuose dalyvaujančias interesų grupes ar visuomenės mentaliteto ypatumus? Ar kūrėjo laisvė yra absoliuti? O gal rašytojui, kaip ir mokslininkui ar pedagogui, galioja toks supratimas kaip atsakomybė. Tik kas šiuo atveju turi brėžti atsakomybės ribas?Dalyvauja Loreta Mačianskaitė, Vaidas Jauniškis, Giedrė Jankevičiūtė ir Vytautas Ališauskas. Moderuoja Aurimas Švedas. Įrašyta Vilniaus knygų mugėje vasario 21 d.

Ar knyga miršta? Šiandien vis dažniau pastebima, kad spausdintų žodžių galia sumenko, o skaitymo vietą užima naujos komunikacijos ir medijavimo formos. Kita vertus, šiuolaikinėje kultūroje netrūksta atvejų, kai žmonės radikaliai pakeitė savo gyvenimą paveikti knygų. Kai kada tikslingai parinkti literatūros kūriniai gali įgauti net gydomąjį poveikį. Taigi – ar knygos išlaikė savo galią medijų epochoje?Diskusijos moderatorius Kristupas Sabolius, dalyvauja Jūratė Sučylaitė ir Kęstas Kirtiklis. Įrašyta Vilniaus knygų mugėje vasario 24 d.

2019-uosius Seimas paskelbė Vietovardžių metais. Klausysimės Lietuvių kalbos instituto mokslininko dr. Laimučio Bilkio paskaitos „Vietovardžių metų prasmė“. Sužinosime, kad iš juridinės vartosenos jau išbraukta tūkstančiai vietovardžių ir toliau stebima jų nykimo tendencija. Turbūt girdėjote, kad LRT portalas gražiausiu vietovardžiu išrinko žodį Pelėdnagiai. Esama kaimo Gimtinė. Vietovardžiais kalbininkai vadina ne tik miestų, miestelių, viensėdžių, dvarų pavadinimus, bet ir ežerų, upių, pievų, pelkių, lankų, raistų vardus. Vietovardžiuose yra mūsų dvasinio ir materialaus gyvenimo atspindys, atskleidžiantis pasaulėžiūrą, santykius su aplinka, padedantis kurti kalbos istoriją.

„Jie: sovietų Lietuvos elito kolektyvinio portreto štrichai“ – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininko dr. Mariaus Ėmužio paskaita. Sovietinėse respublikose daugiausia valdžios turėjo kompartijos pirmasis sekretorius. Aptariamuoju laikotarpiu šias pareigas ėjo Antanas Sniečkus. Jo personalinis klanas iki 8-ojo dešimtmečio vidurio buvo vienas svarbiausių sovietų Lietuvoje. Nors analizuojant A. Sniečkaus gyvenimą galima pamanyti, kad jis turėjo remtis senais pažįstamais iš pogrindinės kovos laikų, vis dėlto jo esminė atrama buvo jaunesnės kartos atstovai. Jie buvo paklusnesni, išugdyti demokratinio centralizmo, be to, skirtingai nuo dažnai bemokslių pogrindininkų, jie buvo baigę partinius ar techninius mokslus ir tapę savo sričių specialistais.

Istorikės dr. Redos Griškaitės paskaita apie gėles XIX a. dvaruose, apie prašmatnųjį jurginą, kurio kelią į Lietuvą galima atsekti pasitelkus aistringiausių šios gėlės puoselėtojų Juozapo Strumilos ir Stanislovo Moravskio tekstus. Šiandien tokia Lietuvos soduose ir darželiuose įprasta gėlė jurginas turi įdomią ir net intriguojančią istoriją. Dar XVI a. iš Meksikos į Europą atvežta neišvaizdi tuščiavidurė gėlė žymiausių šio žemyno selekcininkų dėka ilgainiui tapo puošnia kuplia įvairiaspalve gėle. Didžiausio populiarumo jurginas (kitaip – dalija) sulaukė XIX a. pirmoje pusėje. Todėl neatsitiktinai ši gėlė vadinama ir XIX šimtmečio gėle. Lietuvoje iš pradžių labai reta, puošusi tik Vilniaus ir dvarų parkų klombas, netrukus išplito ir valstiečių darželiuose.

Klausysimės diskusijos „Kas užkeikė novelę?“, įrašytos Vilniaus knygų mugėje vasario 21 dieną. Kaip teigia dalyvės, novelė yra bene trumpiausias, tačiau įtikinamas geros literatūros pavyzdys. Iš trumpos novelės galime spręsti apie literatūros būklę. Jei novelė gerai struktūruota, trumpu pasakojimu pristato stiprią problemą, tokia novelė tarsi nesutrūkinėjęs siūlas rodo visą audinio grožį. Novelė yra tarsi eilėraštis proza, jos struktūra, kompozicija ir kalba turi sukurti darnų vienį ir pasakoti apie mus čia ir dabar. Kokie klausimai mums aktualūs, kokioje atmosferoje gyvename, kas mes esame? Deja, novelių, kaip ir novelistų, lietuvių literatūroje mažuma, ir neatrodo, kad situacija keistųsi. Taigi, kas užkeikė novelę ir kas turi prisiimti misiją ją atkerėti?Diskusijos moderatorė Audinga Peluritytė-Tikuišienė, dalyvauja Renata Šerelytė, Danutė Kalinauskaitė ir Daina Opolskaitė.

Klausysimės diskusijos „Špenglerio idėjų pėdsakai civilizacijos istorijos tyrinėjimuose“. Pasitinkant Oswaldo Spenglerio knygos „Vakarų saulėlydis“ I tomo lietuviškąjį leidimą. Moderatorius Vytautas Rubavičius, dalyvauja Antanas Andrijauskas, Rasius Makselis ir Antanas Rybelis.Prisimenama veikalo publikavimo istorija, aiškinamasi, kokius iššūkius patiria Vakarų civilizacija, ko galėtume pasimokyti iš Špenglerio, kaip naujųjų laikų lietuvių filosofai Šalkauskis ir Maceina analizavo ir vertino autorius knygą.

2019 metais pažymime Alfonso Nykos-Niliūno 100-ąsias gimimo metines, jis kaip tik ir buvo vienas iš žemininkų kartos. Klausysimės diskusijos „Žemininkai ir jų bendraamžiai: dvidešimtųjų karta lietuvių poezijoje“. Akivaizdu, kad žemininkai išlaikė istorijos išbandymą ir tebėra vienas iš mūsų literatūros kanono centrų. Tačiau pasiaiškinkime, kaip laikas paveikė jų kūrybos vertinimus, kaip jie atrodo visame lietuvių literatūros procese ir kas yra kiti to proceso dalyviai, t.y. panašiu laiku gimę lietuvių poetai. Ar iš viso galima kalbėti apie 20-ųjų metų kartą lietuvių poezijoje. Diskusijos dalyvius pristato moderatorė Dalia Satkauskytė. Įrašyta Vilniaus knygų mugėje vasario 21 d.

Gyvybingi archyvų šaltiniai vis dar pateikia naujų žinių apie lietuvių raštiją ir jos kūrėjus: Martyną Mažvydą, Baltramiejų Vilentą, Joną Bretkūną, Gotfrydą Ostermejerį ir kitus. Klausysimės Lietuvių kalbos instituto mokslininkės dr. Onos Aleknavičienės paskaitos „Lituanistinio XVI–XVIII amžiaus paveldo tyrimai: kūrinys – kūrėjas – visuomenė“. Paskaitoje bus kalbama apie tai, kaip tradicinės žodinės kūrybos formos padėjo istorinei bendruomenei kurti socialinę bei kultūrinę tapatybę, atpažinti tapatybės ribų brėžimo mechanizmą, aktualų ir dabarties visuomenei. Dr. Ona Aleknavičienė buvo pristatyta 2018 m. Lietuvos mokslo premijai gauti. Paskaita, įrašyta Lietuvos mokslų akademijoje sausio 29 d.

Minint jėzuitų misijos Lietuvoje 450 metų sukaktį, Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincija ir Vilniaus universitetas kvietė į konferenciją „Jėzuitų ugdymas siekiantiems daugiau“, kuri vyko gegužės 15 d. Vilniaus universiteto Teatro salėje.Konferencija prasidėjo įvadine diskusija „Ugdymas Lietuvos jėzuitų misijoje: istorinė patirtis“. Jos dalyviai – prof. Arūnas Streikus, doc. Liudas Jovaiša, t. Antanas Saulaitis aptarė, kaip Lietuvos jėzuitams ir jėzuitams lietuviams sekėsi įgyvendinti misiją ugdyti jaunimą, su kokiais iššūkiais teko susidurti ir kaip tai atsiliepė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Lietuvos Respublikoje, sovietmečio Lietuvoje bei išeivijoje darbavęsi Jėzaus draugijos nariai. Diskusiją pradėjo jos moderatorė Gabrielė Gailiūtė.

Šįkart jūsų dėmesio prašo dr. Solveigos Daugirdaitės paskaita „Literatūros ryšiai su išeivija sovietmečiu". Tie, kas gyveno Sąjūdžio laikais, prisimena tokius įvykius kaip poeto Bernardo Brazdžionio pirmasis po emigracijos apsilankymas Lietuvoje 1989 m., Vytauto Kernagio dainą „Šaukiu aš tautą“ pagal šio poeto eiles, teatruose statomas Antano Škėmos, Algirdo Landsbergio pjeses. Šį išeivijos sukurtos literatūros grįžimą į Lietuvą galėtume palyginti su potvyniu ar sprogimu, matomu ir tiems, kas literatūrs pernelyg ir nesidomėjo. Tačiau abipusiai Lietuvoje ir išeivijoje rašomos literatūros ryšiai nebuvo nutrūkę per visą sovietmetį. Paskaita atskleidžia, kad ištisus dešimtmečius gyvavo viena literatūrs, rašoma skirtinguose žemynuose ir skirtingomis sąlygomis.