Sujungęs du R. Akutagavos apsakymus šį ir “Rasiomono vartai”, japonų režisierius Akira Kurosawa pastatė jį išgarsinusį filmą “Rasiomonas” (1950).

Filmas laikomas kino šedevru, ir tikrai jį verta pažiūrėti, bet šiuos du apsakymus garsinau, norėdamas jums priminti seną tiesą, ypač aktualią šiais poliarizacijos ir suskaldymo laikais - tai, ką mes vadiname tiesa ar realybe, visada yra subjektyvu.

Rasiomono efektas – tai reiškinys, kai skirtingi žmonės pateikia prieštaringas to paties įvykio versijas, kiekviena iš jų atrodo įtikinama, bet nė viena negali būti laikoma absoliučiai objektyvia tiesa.

Šioje istorijoje, žmonės skirtingai prisimena vienos dienos įvykius, ir tuo pat metu šitas pasaulis pilnas žmonių, kurie tiki, jog žino kaip viskas buvo istorijoje iš tiesų. Kad egzistuoja objektyvi ir tikra istorija “kaip viskas iš tiesų buvo|”. O tie, kas turi kitokių interpretacijų, supranta istoriją neteisingai, arba iš viso jos nesupranta. Kaip galima žinoti tiesą apie tolimą praeitį, jei neįmanoma sutarti dėl vienos dienos įvykių?

Būtų labai įdomu sulaukti jūsų minčių pasiklausius. Turiningo savaitgalio.

Robertas Petrauskas

This Substack is reader-supported. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.

This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit robertaspetrauskas.substack.com/subscribe