Radijo dokumentika

Liudas Augaitis savo gyvenimą mato kaip nuolatinį „dyvinimą“ – stebinimą ir stebėjimą. Žemaitijoje, šalia savo namų, jis augina žemaitukus, o vasaromis čia vyksta Raitųjų skautų stovyklos - organizacijos, kurią pats Liudas ir įkūrė. Gyvenimą ir švietimą jis mato kaip vieną visumą, kur žmogus nėra atskirtas nuo gamtos, tradicijų ir kitų žmonių.O visuma, pasak Liudo, yra viskas – ir žąsiukas, ir politika, ir muzika, ir šokis ir žirgai ir mėšlo vežimas. Liudas sako, kad tik suvokdamas visumą žmogus gali išlikti stiprus ir laimingas. Ir pats jis viską daro dyvindamas – stebėdamas ir stebindamas.Autorė Teresė BernatonytėRedaktorė Vita Ličytė

Kai Domas patyrė pirmąjį psichozės epizodą, jis dar nesuprato, kas vyksta. Praeivių veidai gatvėje ėmė keisti pavidalus, kino kameros prožektorius vertė prisimerkti ir rodėsi, kad kažkas jį seka. Po konsultacijos su psichologu pasidarė aišku, kad tai psichozė ir ją reikia gydyti. O tai reiškė persikėlimą į Vilniaus psichikos sveikatos centrą, dideles vaistų dozes, terapijos sesijas ir bandymą susitaikyti su nauja, dar nepažįstama realybe.„Iš tikrųjų, viskas atrodo lyg iš paukščio skrydžio. Prieš pradėdamas kurti šį pasakojimą tikėjausi, jog esu jau sveikas. Pasirodo tai buvo tik gyvenimo su psichoze kelio pradžia. Ką reiškia išgyventi psichozę? Vis klausiau savęs, ar jau pasveikau. O ar išvis įmanoma pasveikti nuo psichikos ligų?”, - dalinasi Domas. Šiame pasakojime jis bando suprasti, kas jam nutiko. Ir tuo pačiu padėti tai suprasti savo artimiausiems.Autorius DomasRedaktorė Rūta DambravaitėMuzikos autoriai Liudas Vervečka ir Martynas GailiusŠis kūrinys yra „LRT radijo akademijos 2024“ tęsinys.Jeigu beklausant jums kilo sunkių minčių, kuriomis norėtumėte pasidalinti su kitais, pagalbą rasite čia: https://pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/

Ji nenorėjo likti stebėtoja, tad prasidėjus karui Diana Savita Wagner išvyko į Ukrainą padėti. Ji – sanitarė, fronte išgelbėjusi daug sužeistųjų, iki skeveldra atnešė mirtį jai pačiai. Kas pastūmėjo jauną, laimingai ištekėjusią vokietę vykti į svetimą karą? Ir kaip jai pavyko ištverti kasdienį siaubą apkasuose?Savita beveik dvejus metus rašė dienoraštį – tvyrant nuolatinei grėsmei, vykstant apšaudymams, bunkeriuose, apkasuose. „Laiškus iš fronto“ ji sudėjo į tinklaraštį, kuriame atvirai pasakojo apie savo emocijas, karo kasdienybę, ir kodėl vis tiek rizikavo gyvybe.„Kai pasibaigs karas, taikoje ir laisvėje atšvęsime dar 50 vestuvių metinių, – rašė ji savo vyrui Karlui. – Taigi, aš turiu likti gyva!“Autorius – Manfredas BonsonasGarso technikai: Thomas Widdigas, Caroline Thon ir Elisabeth KlingenbergRežisierius – Matthias KapohlisRedaktorė – Christiane HabermalzDokumentiką „Taigi, aš turiu likti gyva! Savitos Wagner dienoraštis iš Ukrainos fronto“ (vok. Also muss ich überleben! Savita Wagners ukrainisches Fronttagebuch) prodiusavo Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“.Pirmą kartą transliuota 2025 01 21LRT RADIJUI adaptavo Sonata Jadevičienė, Vaida Pilibaitytė ir Inga Tamulevičienė.Vertė Kristina Sprindžiūnaitė, redagavo Darija Žuravliova.Įgarsino Giedrius Arbačiauskas, Simonas Dovidauskas, Rūta Gaškauskaitė, Gailutė Jankauskienė, Paulius Šironas, Kristina Švenčionytė, Odeta Vasiliauskaitė ir Aldona Vilutytė.Adaptacijos redaktorė – Vaida Pilibaitytė.LRT RADIJO AKADEMIJA 2025Goethe’ės instituto Lietuvoje programa „Perspectives“Pristatyta EBU Garso pasakojimo festivalyje Vilniuje, 2025 m.

Laiškininkė Ženeta Bendoravičienė dirba Vilkaviškio pašte. Jos žinioje – 1064-ios kaimiškų vietovių pašto dėžutės. Žaneta pažįsta visus žmones, kuriems neša laiškus, mat vietos kurias ji lanko – jos gimtinė. Ji sako, kad „visokių žmonių yra – ir gerų, ir piktų. Daugiau gerų. Paskui tie pikti net atsileidžia, atsiprašo. Jie pyksta kai laišką atneši ne tokį – antstoliai, teismai. Aš jiems sakau – ne mes juos parašėm, mes juos tik išnešiojam“.Jau ne vienerius metus kasdien ji leidžiasi į kelionę tuo pačiu maršrutu ir neša žmonėms spaudą, laiškus, siuntinius, pensijas, išmokas ir įvairias būtiniausias prekes. Jei reikia, iki vienkiemio pas žmogų ji važiuoja ir laukais per aukštą žolę. Ženeta sako, kad niekas daug jos kelyje nesikeičia. Džiugina kai į tuščius namus atsikrausto naujos šeimos ir juos atgaivina, akį rėžia iškirstų miškų plotai, mainosi laukuose auginamos kultūros, o neprižiūrimas dvaras visai prie pat jos mokyklos kasdien vis labiau yra.Šiame pasakojime užfiksuotas Suvalkijos miestelių ir kaimų gyvenimas iš laiškininkės perspektyvos. Dauguma jos klientų – senjorai, dienas leidžiantys savo gimtose sodybose. Susitikimas su laiškininke dažnam praskaidrina nuotaiką, duoda progą pasikalbėti. O Ženeta mėgsta kalbėtis su vyresniais žmonėmis ir klausytis jų išminties.Autorė Rūta Dambravaitė, redaktorė Inga Janiulytė-TemporinNuotraukos autorė Rūta Dambravaitė

Šį pavasarį ūkininkas Nerijus Malinauskas grįždamas iš bebrų medžioklės nufilmavo mešką su lape. Po kelių dienų meška apsilankė jo žmonos Alesios Malinauskienės bityne ir išvartė avilius. Šeima gyvena Ignalinos rajone, netoli sienos su Baltarusija.Šiemet žmonės rytinėje Lietuvos pusėje ruduosius lokius fiksavo dažniau nei įprastai, tą rodo ir medžiotojų sukurtas interaktyvus žemėlapis. Ką mes žinome apie primirštą rūšį, kurį po daugiau kaip šimto metų sugrįžta į mūsų kraštovaizdį? Ir kokios gali būti sugrįžimo priežastys?Autorė Inga Janiulytė-Temporin, redaktorė Vaida PilibaitytėLatvijos valstybinio miškų tyrimų instituto „Silava“ nuotraukoje – suaugusio rudojo lokio priekinės pėdos pėdsakas. Jo plotis –16 cm.

Alvydas Semaška savo tėtį prisimena su uniforma. Jis buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, o vėliau – partizanų vadas. Paskutinį kartą jie matėsi, kai Alvydui buvo penkeri. Vėliau tėvas buvo sušaudytas KGB rūsiuose. Alvydas su mama išvežti į Sibirą. Grįžęs jau pilnametis, išlipęs iš traukinio pirmiausia pabučiavo žemę.Aleksandro Pleskačiausko abiejų senelių šeimos ištremtos 1941-ųjų birželį. Seneliai – į lagerį, močiutės su vaikais – į Altajų. Aleksandras iki šiol saugo senelio laiškus močiutei. Juose – paprasti prašymai: svogūnų, česnakų, ir žinia, kad galvoja tik apie juos. Laiškų – tik keli. Abu seneliai sušaudyti, moterys su vaikais išvežtos prie Laptėvų jūros.Dar paauglė Danguolė, mėgstanti poeziją ir drauges, išvežama į Krasnojarsko lagerius. Ten dirba, gyvena, dainuoja. Ir vis rašo „savo brangiausiai mamutytei“, laukdama, kada galės grįžti.Šiame pasakojime – trys skirtingos istorijos. Bet jas jungia viena patirtis: tremtis, kuri palietė tūkstančius šeimų.Autorė: Teresė BernatonytėRedaktorė: Rūta DambravaitėNuotraukos iš asmeninio Alvydo Semaškos archyvo

Vaikystėje Linas, Greta ir Emilija negalėjo ilgai išsėdėti vietoje, ne visada išklausydavo mokytojų ir dažnai plepėdavo, kai pasidarydavo nuobodu. O Rūta Viktorija nuolat stebėdavo aplinką ir, kai nejučia jos dėmesys nukrypdavo, užsisvajodavo. Nors jų patirtys su dėmesio (ne)sutelkimu skirtingos, juos vienija bendra gija – neurotipiniame pasaulyje jie jautėsi nesuprasti ir nuolat klausė savęs: kodėl aš toks esu ir kodėl negaliu padaryti to, ką sugeba kiti?Keturi šio pasakojimo herojai tik suaugę iš psichiatro išgirsta turintys ADHD – aktyvumo ir demėsio sutrikimą. Nors jo požymiai pasireiškė vaikystėje, Linas, Greta, Emilija ir Rūta Viktorija, laiku negavę reikiamos pagalbos, užaugo su mintimi, kad „kažkas su jais nėra gerai“ ir patyrė problemų mokykloje, buityje ir darbe, kas iššaukė nemažai emocinių sunkumų. O šiandien jų kelionė su dėmesio (ne)sutelkimu vis dar tęsiasi – tik kiek kitaip.Ką reiškia gyventi su nuolat išsiderinusiu dėmesiu ir kaip išmokti tai priimti ne kaip trūkumą, o savasties dalį?Autorius Rytis SkamarakasLaidos redaktorė Vita LičytėNuotraukos iš Lino, Gretos, Emilijos ir Rūtos Viktorijos asm. archyvo, montažas Ryčio Skamarako

Radijo dokumentikaIlgus metus Tiharo kalėjimas Indijoje buvo liūdnai pagarsėjęs dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų ir smurto. Dabar šis, vienas didžiausių kalėjimų pasaulyje, žinomas ir dėl kitų priežasčių. Čia prieš daugiau nei 30 metų buvo atidarytas pirmasis pasaulyje Vipasanos meditacijos centras, veikiantis kalėjimo viduje.Dokumentuoti tokiai vietai neįprastos praktikos į Tiharą atvyksta dvi jaunos režisierės – Eilona Ariel ir Ayelet Menahemi. Kodėl autorės atvyko filmuoti medituojančių kalinių? Kaip ši meditacijos praktika gali padėti kaliniams ir ne tik jiems? Kodėl Eilona vis dažniau aplanko Lietuvą?Autorė Vita LičytėRedaktoriai Inga Janiulytė-Temporin, Rytis SkamarakasVertimus garsino Jolanta Kryževičienė, Laima Slepkovaitė, Rytis SkamarakasLaidoje skamba ištraukos iš filmo „Sėdžiu, medituoju Vipasaną“ (org. „Doing time, doing Vipasana“), „Dhamma broliai“ (org. „The Dhamma Brothers“)Nuotrauka iš Eilonos Ariel asmeninio archyvo

Aktorė Vilma Raubaitė visai netyčia atranda faktą, kad jos senelis galimai bendradarbiavo su sovietinio režimo saugumu, vadinamuoju KGB.Kino režisierė Jūratė Samulionytė domisi savo tėvų sąsajomis su KGB ir seka Vilmos paieškas archyvuose bei leidžiasi į sovietinės realybės suvokimo kelionę, prasidėjusią susidūrus su tokia netikėta informacija.Kokius jausmus apie artimuosius ir save gali sukelti tokie atradimai?Ką reiškia sužinoti, kad tavo artimasis galimaiu buvo KGB agentas, kad galbūt buvo susijęs su slaptosiomis Sovietų Sąjungos tarnybomis ir teikė joms informaciją apie kaimynus, kolegas ar net giminaičius. Ar tai ką nors keičia šiandien?Istorikai sako, kad dar per anksti kalbėti šia tema, per daug gyvųjų. Politikai teigia, kad pavojinga ir nesaugu. Vyresnio amžiaus žmonės išgirdę susigūžia ir suka pokalbio temą kita linkme. KGB mūsų visuomenėje išlieka tabu.Autorė: Jūratė SamulionytėMentorė: Sigita VegytėGarso režisierius: Pijus JuškaViršelio nuotraukos autorė Vilma SamulionytėPasakojimas yra mokymų ir mentorystės programos LRT RADIJO AKADEMIJA 2024 tęsinys.

Literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė, docentė Žydronė Kolevinskienė yra šaulė. Ar stoti į Lietuvos šaulių sąjungą ji svarstė dešimtmetį, o galutinį sprendimą priėmė Rusijai pradėjus plataus masto invaziją Ukrainoje 2022 metais. Rusijos sukeltas karas Ukrainoje paskatino keletą tūkstančių Lietuvos gyventojų stoti į Šaulių sąjungą, kuriai dabar priklauso beveik 17 tūkstančių narių.Dėstydama studentams apie jaunus rašytojus, kurie prasidėjus sovietinei okupacijai pasitraukė į mišką ir prisijungė prie partizanų, Žydronė pamažu pradėjo jausti, kad jai nebepakanka būti vien humanitarinio fronto kare. Užgimė noras ne tik kalbėti, bet ir ką nors daryti. Tapus šaule, baimė dėl galimo karo niekur nedingo, tačiau ramybę duoda pasiruošimas ir žinios, kaip reikėtų elgtis ištikus nelaimei.Bazinis šaulio įgūdžių kursas truko septynis mėnesius, Žydronė intensyviai mokėsi ir treniravosi vakarais po darbo ir laisvadieniais. Ji, kaip ir kiekvienas į Šaulių sąjunga įstojęs žmogus, davė priesaiką ir įsipareigojo karo atveju likti Lietuvoje ir ginti šalį taip, kaip sugeba. Kodėl Žydronė prisijungė prie šaulių ir ką ji pasiryžusi paaukoti gindama šalies laisvę?Autorė Rūta Dambravaitė

Prieš Rusijos pradėtą plataus masto invaziją Timuras gyveno Kyjive ir kūrė eksperimentinę elektroninę muziką, prisistatydamas sceniniu slapyvardžiu John Object. Jis išmoko gyventi atviromis ausimis, nuolat ieškodamas įdomių garsų, kuriuos galėtų panaudoti muzikoje. Trečią invazijos dieną Timuras prisijungė prie Ukrainos kariuomenės.Tapęs kariu, jis irgi randa progų įsiklausyti į jį supančią aplinką: šautuvo šūvis jam skamba kaip staccato, oro pavojaus sirenos kaukia disonansu, pianinu kariuomenės poilsio salėje skambina muzikantas. Bet karas tęsiasi ir jo santykis su akustine aplinka pasikeis.Britų prodiuserė Cicely Fell pristato ukrainiečių muzikanto ir kario Timuro Džafarovo garso dienoraštį iš karo fronto.2025 m. britų transliuotojui BBC dokumentiką prodiusavo „Falling Tree Productions“.Garso įrašų ir muzikos autorius Timuras Džafarovas, žinomas sceniniu slapyvardžiu John Object.Iš anglų kalbos vertė Rūta Dambravaitė, redagavo Vaidotas Montrimas ir Vaida Pilibaitytė.Vertimą įgarsino Aurelijus Pocius ir Giedrius Arbačiauskas. Vertimo įrašo režisierė Sonata Jadevičienė.Lietuviškos adaptacijos autorė Rūta Dambravaitė.Pristatyta EBU Audio Storytelling Festival 2025, Vilniuje.

Paskutiniuosius keletą mėnesių apie akmenuotas, sraunias upės vietas, vadinamas rėvomis kalbėta daug – tiek kaip apie kliuvinį laivybai, tiek kaip apie upės gyvybės pagrindą. Šioje dokumentikoje kviečiu priartėti prie žmogiško mastelio. Kaip Nerį ir jos rėvas patiria žmonės, kurie prie upės eina, braido joje, varžosi ekstremaliose irklavimo varžybose, vykstančiose tamsią lapkričio naktį?Autorė Inga Janiulytė-TemporinRedaktorė Vita Ličytė

Pranutei greitai 91-eri. Prieš 8-erius metus ji taip pasinėrė į knygas, kad neretai skaitydama pamiršta pavalgyti.Ji gali labai ilgai ir nuosekliai pasakoti įsiminusių knygų siužetus, veikėjų gyvenimo istorijas. Visgi pradėjus kalbėtis apie Pranutės gyvenimą, atrodo, kad jos pačios atsiminimai galėtų tapti knygos puslapiais.Kodėl Pranutė nelabai mėgsta kūrinių apie karą? Kada ir kaip ji knygose atrado paguodą? Kokios patirtys būtų užrašytos Pranutės gyvenimo knygoje?Autorė Vita Ličytė.Redaktorė Rūta Dambravaitė.Nuotraukos autorė Vita Ličytė.

Kai Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento pareigas pradėjo eiti Donaldas Trumpas, jo vykdoma užsienio politika paveikė visą pasaulį. Apie tai nuolat kalbėjo žiniasklaida, analitikai, politikos komentatoriai. Vis dėlto, daugiausia dėmesio visada teko tam, kas vyksta aukštuosiuose kabinetuose – tarp didžiųjų pasaulio žaidėjų.Tačiau kartais norisi bent trumpam sustoti – ir pasiklausyti paprastų žmonių. Tų, kuriuos politika paliečia ne tik teoriškai, bet ir labai konkrečiai.Šiame pasakojime Maria, Filipas, Sofija ir Aimė dalinas, kaip jie gyvena, dėl ko nerimauja ir kaip Donaldo Trumpo prezidentavimas paveikė į jų kasdienį gyvenimą.Autorė: Teresė BernatonytėRedaktorė: Inga Janiulytė - TemporinNuotraukos autorė: Teresė BernatonytėLaidoje skambėjo muzika iš Kobzarska Sich ansamblio repertuaro.

Pirmą kartą išvydę šią Tarpukario mokslų šventovę nustemba, ne iškart supranta, kad žiūri į mokyklą. Abejingų jos istorijai nelieka, nes ji vienintelė tokia Lietuvoje.Tai pasakojimas apie unikalią mokyklą ir apie didelę vieno žmogaus svajonę savo gimtinei padovanoti mokyklą. Kai Laurynas Radziukynas buvo mažas, į mokyklą ėjo nelabai turėdamas kuo apsiauti. Kaip susiklostė jo gyvenimo kelias, kad vėliau jis galėjo nusipirkti ne tik batus, bet ir per Atlantą perplukdyti ir pastatyti mokyklą.Ši laida yra mokymų ir mentorystės programos “LRT RADIJO AKADEMIJOS 2024-ieji” tęsinys.Autorius Giedrius BernatavičiusRedaktorė Vita LičytėMontažo režisierius Pijus JuškaArchyvinių laikraščių ištraukas įgarsino Adomas Šimkus ir Giedrė ČiužaitėNuotraukos autorius Giedrius Bernatavičius

Vilnietė Eleonora savo noru imasi asmeninių tvarumo iššūkių ir riboja vartojimo poreikius. Pavyzdžiui, mažina nereikalingų daiktų perteklių ir neperka naujų, taip pat stengiasi nepersivalgyti bei taupo elektrą. O dabar ji ryžtasi naujam iššūkiui – suvartoti kuo mažiau vandens.Užaugusi gamtos apsuptyje, Eleonora kovoja už darną su gamta ir aplinka vartotojiškame pasaulyje. Tačiau vienas po kito sekantys įvykiai skaudina Eleonorą ir ši suvokia, jog nepritampa savo mylimame mieste.Autorius Rytis SkamarakasLaidos redaktorė Vaida PilibaitytėNuotraukos iš Eleonoros asm. archyvo, montažas Ryčio Skamarako

Į istorikės Rasos Navickaitės rankas patekusi Janio Zalyčio knyga „Meilės vardu“ jai kelia dviprasmiškus jausmus. Kaip gimė ši knyga, bent dviem Lietuvos gyventojų kartoms atstojusi lytiškumo vadovėlį? Ir kas buvo žmogus, devintajame dešimtmetyje taip autoritetingai rašęs apie tai, kas seksualiniame gyvenime galima, o kas – ne?Rasa leidžiasi į kelionę, kurioje bando suprasti tų laikų kontekstą, kelia klausimus apie nuostatas, kurias diegė knyga, ir aiškinasi, kaip skiriasi šių dienų lytiškumo ugdymas.Autorės Rasa Navickaitė ir Inga Janiulytė-TemporinUž konsultacijas dėkojame Rūtai DambravaiteiVertimus skaito Edvinas Kučinskas ir Ignas GudelevičiusArchyviniai įrašai iš filmo „Intimitātē“, Latvijos radijo laidos „Nakts programma jaunatnei“ ir tinklalaidės „Nepatogūs pasakojimai“Peterio Zalyčio archyvo, Ingos Janiulytės-Temporin, Ryčio Skamarako dizainas nuotraukos

Antroje „Prakalbinus varpus“ dalyje tęsiama dviejų varpų istorija ir pasakojamos kitos varpų paslaptys.Antašavos varpas buvo paslėptas per Antrąjį pasaulinį karą, bet vėliau jo atrasti nepavyko net patiems jį užkasusiems žmonėms. Nepaisydamas gandų ir miglotų paieškų Laurynas nenuleidžia rankų ir toliau tęsia varpo paieškas.Šioje laidoje paaiškės ir Lamokėlių koplyčios varpo likimas. Šv. Jurgio koplyčia jungia Lamokėlių ir Meilūnų kaimus. Vietos bendruomenė varpą slėpė ir sėkmingai išsaugojo per abu pasaulinius karus. Praėjus karams jį vėl pakabindavo skambėti. Tačiau varpui vėl iškyla pavojus. Kodėl jis buvo paslėptas ir trečią kartą?Kampanalogas ir dailės istorijas Gintautas Žalėnas atskleidžia, kiek gali būti vis dar neatrastų, per Antrąjį pasaulinį karą slėptų varpų. Taip pat pasakoja apie didžiausią savo paties atradimą.Laidos autorė Vita Ličytė

Laurynas Družas nuo mažumės šeimoje vis girdėdavo pasakojimą apie kadaise užkastą gimtosios Antašavos varpą. Ilgą laiką tai skambėjo tik kaip legenda, bet patikėjęs, kad ši istorija vis dėlto yra tikra, dar paauglystėje Laurynas nusiperka metalo ieškiklį ir pradeda paieškas.Tuo metu Lamokėlių koplyčios varpas per istoriją buvo slėptas net tris kartus.Ko baimindamiesi žmonės slėpė varpus ir kuo jie rizikavo? Į šiuos ir kitus klausimus atsako dailės istorikas ir kampanalogas Gintautas Žalėnas ir padeda žvilgtelėti į neaprėpiamus varpų paslapčių klodus.Tai pirmoji laidos „Prakalbinus varpus“ dalis.Autorė Vita Ličytė

Muziejų pareiga – ne tik saugoti daiktus iš praeities ir užtikrinti, kad seniai praėjusio laiko brangenybės būtų išsaugotos ateities kartoms. Muziejai saugo ir dabartį.Ištisi kolektyvai muziejininkų ir istorikų dėl to suka galvas. O tai užduotis ne iš lengvųjų, kai žinai, kad daikto vertę ar įvykio prasmę gali apibrėžti tik laikas.Muziejai šiandien ne tik saugo dabarties daiktus, bet ir plečia, o kartais perrašo istoriją, papildydami ją balsais tų, kuriems savo istorijos kurti anksčiau nebuvo galima.Autorė Rūta Dambravaitė.Redaktorė Inga Janiulytė-Temporin.