Alvydas Semaška savo tėtį prisimena su uniforma. Jis buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, o vėliau – partizanų vadas. Paskutinį kartą jie matėsi, kai Alvydui buvo penkeri. Vėliau tėvas buvo sušaudytas KGB rūsiuose. Alvydas su mama išvežti į Sibirą. Grįžęs jau pilnametis, išlipęs iš traukinio pirmiausia pabučiavo žemę.

Aleksandro Pleskačiausko abiejų senelių šeimos ištremtos 1941-ųjų birželį. Seneliai – į lagerį, močiutės su vaikais – į Altajų. Aleksandras iki šiol saugo senelio laiškus močiutei. Juose – paprasti prašymai: svogūnų, česnakų, ir žinia, kad galvoja tik apie juos. Laiškų – tik keli. Abu seneliai sušaudyti, moterys su vaikais išvežtos prie Laptėvų jūros.

Dar paauglė Danguolė, mėgstanti poeziją ir drauges, išvežama į Krasnojarsko lagerius. Ten dirba, gyvena, dainuoja. Ir vis rašo „savo brangiausiai mamutytei“, laukdama, kada galės grįžti.

Šiame pasakojime – trys skirtingos istorijos. Bet jas jungia viena patirtis: tremtis, kuri palietė tūkstančius šeimų.

Autorė: Teresė Bernatonytė

Redaktorė: Rūta Dambravaitė

Nuotraukos iš asmeninio Alvydo Semaškos archyvo