Kaip mylėti, kai tavo meilė iš esmės negalima? Kodėl visuomenė vis dar neleidžia mylėti? Vilniuje parašytoje Stanisławo Moniuszko operoje „Halka” – Halka neištveria milžiniško socialinio spaudimo, besipriešinančio jos meilei.

Operos centre – kalnietė mergina Halka, įsimylėjusi bajorą Janušą. Bet Janušas veda kilmingą Zofiją, nors tikroji, tik neįmanoma, meilė vystosi tarp jo ir Halkos. Tuo metu vieši santykiai tarp jų buvo tiesiog neįsivaizduojami: juos draudė judviejų klasiniai skirtumai. Didžiausia operos drama yra apie užgniaužtus jausmus ir apie tai, kaip visuomenės luominė atskirtis griauna tikrų žmonių gyvenimus. Ir nors Halką myli kaimietis Jontekas, ji pati jį atstumia.

Halkos arija „Ha! Dzieciątko nam umiera“ – „Ak! Mūsų kūdikis miršta“ – finalinis operos epizodas. Joje Halka viena, išduota stovi prie bažnyčios, kurioje tuokiasi Janušas, ir laidoja judviejų vaiką. Ji pyksta ir nori atkeršyti Janušui, bet galiausiai – apsisprendžia nusižudyti pati. Ji šoka į upę ir nusiskandina.

Muzikologė ir teatro istorikė Vida Bakutytė mintinai žino visas tris Halkos versijas – dvi iš jų pastatytos Vilniuje. Ji sako, kad „Halkoje“ destruktyvi visuomenė lėmė asmens destrukciją.

Dirigentas Vytautas Lukočius dirbo kartu su Virgilijumi Noreika, įrašinėdamas garsiąją Jonteko dumką. Jis sako, kad Halkos tragedijos priežastis – visuomenės socialinė atskirtis – vis dar niekur nedingusi. Jis mano, kad šiandien visuomenė lygiai taip susikaldžiusi, tik ne luomais, o ekonomiškai.

Meno istorikė Magdalena Moskalewicz kuravo instaliaciją „Halka/Haiti“ Venecijos bienalės Lenkijos paviljone. Joje buvo demonstruojamas videodarbas, kuriame „Halka“ buvo atliekama nedidelio Haičio kaimelio centre, ant žvyrkelio. Haitis ir Lenkija turi menkai žinomą istorinį ryšį, bet Haičio Lenkai, la Polone, puikiai perprato „Halkos“ tragediją. Odos atspalvis ten lemia panašią atskirtį į tą, kurią Moniuszko aprašė 19 a. Lenkijoje.

Prodiuseriai Adomas Zubė ir Magdalena Kozlovskaja